Gyvename epochoje, kurioje žodis „tolerancija“ skamba kone kiekviename žingsnyje. Mes girdime jį politinėse diskusijose, matome socialinių tinklų kampanijose, jis įtraukiamas į švietimo programas ir modernių įmonių vertybių sąrašus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tapome pačia atviriausia, supratingiausia ir labiausiai priimančia karta žmonijos istorijoje. Mes kasdien susiduriame su skirtingomis kultūromis, įvairiais gyvenimo būdais, kardinaliai priešingomis politinėmis ar religinėmis pažiūromis. Vis dėlto, atidžiau panagrinėjus mūsų tarpusavio santykius ir socialinę dinamiką, išryškėja nerimą keliantis fenomenas. Tai, ką mes dažnai išdidžiai vadiname tolerancija, iš tikrųjų tėra paprasčiausias abejingumas. Mes išmokome nusigręžti, užsidėti nematomas ausines ir apsimesti, kad kitų žmonių pasirinkimai, problemos ar net ydos mūsų nedomina, kol tai tiesiogiai nepaliečia mūsų asmeninės erdvės. Šis subtilus, bet esminis skirtumas tarp aktyvaus kito žmogaus priėmimo ir pasyvaus ignoravimo kuria visuomenę, kurioje mes esame šalia vienas kito, bet ne kartu.
Tikroji tolerancijos prigimtis ir jos filosofinė reikšmė
Norint suprasti, kodėl įvyko šis sąvokų susipainiojimas, pirmiausia būtina atsigręžti į tikrąją tolerancijos reikšmę. Pats žodis kilęs iš lotyniško termino „tolerantia“, reiškiančio kantrybę, ištvermę, gebėjimą pakęsti. Istoriškai ši sąvoka formavosi religinių karų ir kruvinų konfliktų fone, kai skirtingų tikėjimų atstovai turėjo rasti būdą gyventi vienoje valstybėje nesunaikinant vienas kito. Vėliau, Švietimo epochoje, tokie mąstytojai kaip Džonas Lokas ir Volteras išplėtė tolerancijos sampratą, paversdami ją pamatine laisvos visuomenės ir demokratijos vertybe.
Svarbiausia suprasti, kad tolerancija jokiu būdu nereiškia visiško pritarimo. Tikroji tolerancija egzistuoja tik ten, kur yra nepritarimas. Jūs negalite toleruoti to, kas jums patinka arba su kuo jūs iš anksto visiškai sutinkate – tai tiesiog mėgavimasis, palaikymas arba bendramintiškumas. Tolerancija pasireiškia tada, kai susiduriate su požiūriu, elgesiu ar gyvenimo būdu, kuris jums asmeniškai nepriimtinas, nesuprantamas ar net atgrasus, tačiau jūs sąmoningai nusprendžiate gerbti kito asmens teisę būti kitokiam ir mąstyti kitaip. Tai reikalauja didžiulių vidinių emocinių pastangų. Tai reiškia, kad jūs turite aiškų savo vertybinį stuburą, puikiai žinote, kas esate ir kuo tikite, bet tuo pat metu pripažįstate, kad pasaulis yra įvairialypis, ir kiti žmonės turi tokią pat prigimtinę teisę į savo tiesos paieškas. Tolerantiškas žmogus mato kitą asmenį, analizuoja jo poziciją, galbūt net karštai su juo viduje ginčijasi, bet niekada neatsisako žmogiškojo ryšio, orumo ir pagarbos.
Abejingumas: kodėl tai tapo mūsų išgyvenimo strategija?
Kita vertus, abejingumas yra visiškai kitokia psichologinė ir socialinė būsena. Tai emocinis atsiribojimas, apatija, nenoras gilintis ir suprasti kitą. Abejingam žmogui nereikia absoliučiai jokių vidinių pastangų, nes jis paprasčiausiai išjungia savo dėmesį. Kai mes sakome „man nesvarbu, ką jis daro, kol tai manęs neliečia“, mes nedemonstruojame jokios tolerancijos. Mes demonstruojame socialinį nuovargį, savanaudiškumą ir susvetimėjimą.
Šiuolaikiniame informaciniame amžiuje abejingumas dažnai tampa savotišku apsauginiu skydu. Kasdien esame bombarduojami tūkstančiais naujienų antraščių, socialinių tinklų dramų, globalių krizių ir lokalių konfliktų. Mūsų smegenys ir nervų sistema tiesiog nėra evoliuciškai pritaikytos apdoroti tokio masinio kiekio informacijos ir emociškai reaguoti į kiekvieną dirgiklį. Todėl mes pasirenkame lengviausią kelią – visišką atsiribojimą. Visuomenėje, kurioje kiekvienas atviresnis nuomonės išsakymas gali iššaukti agresyvią kritiką ar moderniąją „atšaukimo kultūrą“, pasidaro daug saugiau ir patogiau tiesiog neturėti jokios nuomonės arba jos nerodyti. Mes pasislepiame po „tolerancijos“ kauke, viešai teigdami, kad esame labai atviri ir šiuolaikiški, nors iš tiesų mums tiesiog neberūpi niekas už mūsų asmeninio burbulo ribų. Ši būsena pavojinga tuo, kad ji nepastebimai ardo socialinį visuomenės audinį, izoliuoja žmones vienas nuo kito ir naikina empatiją, kuri yra būtina bet kokios sveikos ir atsparios bendruomenės funkcionavimui.
Esminiai skirtumai tarp tolerancijos ir abejingumo
Norint išvengti šių dviejų sąvokų painiavos kasdieniame gyvenime, svarbu aiškiai įvardyti kriterijus, kurie atskiria aktyvų priėmimą nuo pasyvaus ignoravimo. Nors iš išorės abu elgesio modeliai gali atrodyti labai panašiai – abiem atvejais lyg ir išvengiama atviro konflikto – jų vidinė motyvacija yra diametraliai priešinga.
- Emocinis įsitraukimas ir empatija. Tolerancija neatsiejama nuo emocinio intelekto. Tolerantiškas žmogus sąmoningai stengiasi suprasti kito asmens perspektyvą, domisi jo motyvais, net jei tų motyvų ir nepriima kaip savų. Abejingumas, priešingai, yra jausmų ir susidomėjimo nebuvimas. Abejingam žmogui kito asmens išgyvenimai, džiaugsmai ar vertybiniai lūžiai yra visiškai tuščia vieta.
- Vertybinis pamatas. Asmuo, ugdantis toleranciją, turi aiškias asmenines vertybes ir nepalaužiamus moralinius principus. Jis tiksliai žino, kur prasideda ir baigiasi jo ribos. Abejingumas gi dažniausiai kyla iš vertybinio vakuumo – kai žmogui niekas nėra iš tikrųjų brangu, svarbu ar šventa, jam labai lengva „toleruoti“ viską aplinkui tiesiog dėl patogumo.
- Dialogo siekimas. Tolerancija skatina ir palaiko pokalbį. Nors požiūriai smarkiai skiriasi, ieškoma bendrų sąlyčio taškų, siekiama taikaus ir konstruktyvaus sambūvio. Abejingumas tuo tarpu žudo bet kokį dialogą dar jam neprasidėjus. Kam išvis kalbėtis su žmogumi, kurio egzistavimas ar pasaulėžiūra tau iš esmės nerūpi?
- Reakcija į neteisybę. Tolerantiškas žmogus priima skirtumus, bet atvirai netoleruoja žalos, destrukcijos ar smurto. Jis neabejotinai sureaguos matydamas, kad skriaudžiamas silpnesnis, net jei tas silpnesnis jam nėra asmeniškai artimas. Abejingas žmogus tiesiog praeis pro šalį arba nusuks akis, teisindamasis klasikinėmis frazėmis: „tai ne mano reikalas“ arba „patys kalti“.
Socialinių tinklų vaidmuo iškreipiant sąvokas
Didžiulę, o kartais ir lemiamą įtaką tam, kaip šiandien mes suvokiame toleranciją, daro skaitmeninė erdvė ir visagalės socialinių tinklų platformos. Šios sistemos, kurios iš pradžių atrodė kaip idealus įrankis visam pasauliui sujungti, ilgainiui tapo izoliuotų „aido kambarių“ kūrėjomis. Algoritmai yra užprogramuoti mums rodyti tik tą turinį ir tas nuomones, su kuriomis mes jau ir taip sutinkame, nes tai išlaiko mūsų dėmesį ir skatina pozityvias emocijas. Todėl, kai staiga į mūsų sterilų informacinį burbulą įsiveržia kardinaliai kitokia, mūsų giliausiems įsitikinimams prieštaraujanti nuomonė, mes nebemokame reaguoti tolerantiškai. Mes reaguojame išskirtinai gynybiškai arba ypač agresyviai.
Matydami nesibaigiančius, sekinančius virtualius konfliktus komentarų sekcijose, daugelis ramesnių žmonių pasirenka strategiją tiesiog atsitraukti. Jie nustoja komentuoti, nustoja dalintis savo tikromis mintimis, aktyviai blokuoja ar seka tik tuos, kurie niekada nekelia diskomforto. Šis masinis skaitmeninis atsiribojimas yra ryškiausia modernaus abejingumo apraiška, kurią mes labai dažnai klaidingai interpretuojame kaip aukščiausio lygio toleranciją. Mes raminame save: „aš su juo nesiginčiju, neįžeidinėju, tiesiog jį ištryniau iš draugų sąrašo, vadinasi, esu tolerantiškas, taikus žmogus“. Tačiau tikroji skaitmeninė tolerancija reikštų gebėjimą matyti tą kitokią nuomonę, neužblokuoti jos autoriaus, bandyti diskutuoti argumentais ir pripažinti, kad virtualioje visuomenėje telpa pačių įvairiausių spalvų ir atspalvių idėjos. Kai mes pasirenkame tik trinti ir blokuoti, mes kuriame sterilią vienminčių erdvę, kurioje tolerancijos tiesiog nebereikia treniruoti, nes nebelieka nieko, kas mus erzintų ar mestų iššūkį mūsų mąstymui.
Kaip ugdyti aktyvią toleranciją ir nepasiduoti apatijai?
Jei aiškiai suprantame, kad abejingumas pamažu veda į visos visuomenės fragmentaciją ir susvetimėjimą, turime sąmoningai keisti savo elgesio įpročius. Turime grįžti prie tikrosios, sunkios, bet prasmingos aktyvios tolerancijos. Tai nėra stebuklingas procesas, kuris įvyksta per vieną naktį tiesiog pakeitus požiūrį. Tai yra nuolatinis, kasdienis darbas su savimi, reikalaujantis valios, drąsos susidurti su tuo, kas visiškai nepažįstama, svetima ar net nemalonu.
- Mokykitės gilaus, aktyvaus klausymosi. Kai bendraujate su žmogumi, turinčiu visiškai priešingą nuomonę nei jūsų, klausykitės ne tam, kad sugalvotumėte taiklų atsakymą ar paneigtumėte jo argumentus. Klausykitės tam, kad iš tikrųjų išgirstumėte. Pabandykite suprasti, kokia gyvenimiška patirtis, traumos, aplinka ar baimės formuoja jo požiūrį.
- Sąmoningai praplėskite savo akiratį. Kartais priverskite save skaityti knygas, analitinius straipsnius ar žiūrėti laidas, kurios atstovauja priešingai ideologinei ar politinei stovyklai. Tai nereiškia, kad perskaitę turite pakeisti savo vertybes, bet tai padės suvokti, kad „kita pusė“ taip pat turi savitą, sudėtingą pasaulėžiūrą, o ne vien tik aklas „neteisingas“ mintis.
- Nevenkite pagarbaus, konstruktyvaus konflikto. Bijodami ginčų, mes dažnai pasirenkame saugią tylą. Tačiau pagarbus, argumentuotas ginčas intelektualiai yra kur kas vertingesnis už abejingą linkčiojimą galva. Išmokite išsakyti savo poziciją tvirtai, bet nenaudojant asmeninių įžeidimų ar etikečių klijavimo, ir lygiai to paties reikalaukite iš savo oponento.
- Pripažinkite ir analizuokite savo išankstines nuostatas. Absoliučiai visi mes, nepriklausomai nuo išsilavinimo, turime stereotipų. Tai yra smegenų būdas supaprastinti sudėtingą pasaulį. Tik drąsiai juos atpažinę ir garsiai sau pripažinę, galime kontroliuoti savo elgesį ir neleisti išankstiniams nusistatymams valdyti mūsų sprendimų bendraujant su kitokiais žmonėmis.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar tolerancija reiškia, kad privalau visada nutylėti ir susitaikyti, jei kažkas man nepatinka?
Tikrai ne. Tai yra viena didžiausių ir žalingiausių klaidų – manyti, kad tolerantiškas žmogus neturi jokios teisės išsakyti kritikos. Priešingai, tolerancija reiškia atvirą, drąsų dialogą. Jūs turite pilną teisę išreikšti savo nepritarimą, pasibjaurėjimą ar griežtą kritiką konkrečiam elgesiui, tačiau tai turi būti daroma neperžengiant raudonos linijos – gerbiant kito asmens žmogiškąjį orumą, vengiant patyčių, viešo menkinimo, šantažo ar fizinės agresijos.
Kodėl abejingumas kasdienėse situacijose kartais atrodo kaip labai teigiama charakterio savybė?
Trumpalaikėje perspektyvoje abejingumas nepaprastai palengvina asmeninį gyvenimą. Jis veikia kaip anestetikas – padeda greitai išvengti stresinių situacijų, eikvojančių ginčų, pykčio, nusivylimo ir atvirų konfliktų. Aplinkiniams toks apatiškas žmogus iš šalies gali pasirodyti labai ramus, stabilus, „atsipūtęs“ ar net dvasiškai išmintingas, nes jis lyg ir į nieką nereaguoja ir nieko nesmerkia. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje toks žmogus visiškai praranda gebėjimą kurti gilius emocinius ryšius su aplinkiniais ir niekaip neprisideda prie bendruomenės sprendžiamų problemų ar bendros gerovės augimo.
Ar įmanoma būti per daug tolerantiškam? Kur yra riba?
Garsus filosofas Karlas Poperis XX amžiuje suformulavo labai svarbų vadinamąjį „Tolerancijos paradoksą“. Jis logiškai įrodė, kad jei laisva visuomenė bus neribotai, absoliučiai tolerantiška viskam (net ir atviram blogiui), jos toleranciją ir pačią visuomenę galiausiai žiauriai sunaikins netolerantiškieji. Todėl absoliuti tolerancija yra destruktyvi utopija. Kad išsaugotume tikrai tolerantišką, laisvą ir atvirą visuomenę, mes privalome būti kategoriškai netolerantiški bet kokiai aktyviai netolerancijai: pavyzdžiui, sistemingam neapykantos kurstymui, fiziniam smurtui, atvirai diskriminacijai ar žmogaus teisių paminimui.
Kaip paprasčiausiai atskirti, ar aš konkrečioje situacijoje esu tolerantiškas, ar tiesiog emociškai abejingas?
Patikrinti save galite užduodami vieną labai paprastą ir nuoširdų klausimą: „Jei šis žmogus ar ši specifinė žmonių grupė patirtų akivaizdžią neteisybę, institucinį spaudimą ar smurtą tik dėl savo kitoniškumo, ar aš pakilčiau jų ginti?“. Jei jūsų vidinis atsakymas yra „taip, nepaisant to, kad aš jiems nepritariu, bet jie turi prigimtinę teisę būti savimi ir būti saugūs“, jūs esate tolerantiškas žmogus. Jei atsakymas yra „ne, tai absoliučiai ne mano reikalas, tegu patys ten tvarkosi savo problemas“, jūs, deja, esate tiesiog užvaldytas abejingumo.
Asmeninių ir socialinių ribų nustatymas pasaulyje be sienų
Mūsų asmeninis ir kolektyvinis santykis su kitoniškumu neišvengiamai keičiasi šiame moderniame, globalizuotame pasaulyje, kur tiek fizinės valstybių sienos, tiek kultūriniai barjerai tampa vis pralaidesni ir sunkiau apibrėžiami. Tikrosios tolerancijos, o ne patogaus abejingumo, išsaugojimas tokiomis dinamiškomis sąlygomis tampa nebe tik gražiu asmeniniu pasirinkimu, bet ir pačiu esminiu iššūkiu visos visuomenės stabilumui bei taikai. Kai asmuo ar bendruomenė nustoja maskuoti savo apatiją skambiomis tolerancijos frazėmis ir prisiima realią atsakomybę už aktyvų, pagarbų ir sąmoningą sugyvenimą su kitais, neišvengiamai susiduriama su sudėtinga būtinybe brėžti aiškias ribas tarp to, kas yra priimtina įvairovė, ir to, kas yra socialiai destruktyvu.
Ribų nustatymas jokiu būdu nėra išankstinio priešiškumo aktas ar grįžimas į tamsiuosius amžius. Tai gilaus, brandaus ir analitinio mąstymo įrodymas. Mes galime ir turime visomis išgalėmis gerbti skirtingus religinius įsitikinimus, keistas tradicijas ir marginalius gyvenimo būdus, tačiau mes visada privalome išlikti budrūs, kai prisidengiant tomis pačiomis tradicijomis ar „laisvėmis“ pradedamos pažeidinėti pamatinės ir neliečiamos žmogaus teisės. Tolerancija neturi ir negali tapti patogiu įrankiu, pateisinančiu destruktyvų, žalingą elgesį prieš save patį ar visuomenę. Žmogus, kuris geba giliai išklausyti, empatiškai priimti kito asmens dramatišką patirtį ir tuo pat metu drąsiai ir tvirtai pasakyti „ne“ bet kokiems veiksmams, kurie žaloja aplinkinius, tampa tikruoju socialinės darnos kūrėju. Būtent šioje labai plonoje, kartais vos įžiūrimoje linijoje tarp pagarbos kito absoliučiai teisei laisvai gyventi ir asmeninės pareigos ginti pamatines civilizacijos vertybes slypi pats svarbiausias skirtumas tarp gyvos, jautrios, pulsuojančios visuomenės ir tos, kuri po truputį tyliai gęsta visuotinio abejingumo migloje. Kiekvienas iš mūsų kasdien turi priimti šį sudėtingą sprendimą iš naujo – ne patogiai ignoruoti tai, ko mes nesuprantame ar bijome, o žengti labai drąsų, nepatogų žingsnį bandant pažinti kitą, neatiduodant ir neišduodant savo paties moralinių pamatų.
