Kai dangus nusidažo krauju: kas vyksta su mėnuliu?
Turbūt daugelis esame matę tą neįprastą vaizdą – mėnulis danguje įgauna keistą raudoną atspalvį, tarsi kažkas jį nudažė. Šis reiškinys žmonėms kelia įvairių emocijų: vieni žavisi gamtos grožiu, kiti jaučia nerimą, o treti tiesiog nori suprasti, kas gi iš tikrųjų vyksta. Raudonasis mėnulis nėra jokia mistika ar blogos žinios iš kosmoso – tai visiškai normalus astronominis reiškinys, kurį galima paaiškinti paprastais fizikos dėsniais.
Visų pirma, svarbu suprasti, kad raudoną spalvą mėnulis įgauna dviem skirtingomis situacijomis. Pirmoji – tai mėnulio užtemimas, kai Žemė atsiduria tarp Saulės ir Mėnulio, ir mūsų planetos šešėlis uždengia mėnulio paviršių. Antroji situacija – kai mėnulis yra arti horizonto, ypač tekėdamas ar leidžiantis. Abiem atvejais raudoną spalvą sukuria Žemės atmosfera, tik skirtingais būdais.
Mėnulio užtemimo metu Saulės šviesa, kuri paprastai tiesiogiai apšviečia mėnulį, turi praeiti pro Žemės atmosferą. Atmosfera veikia kaip natūralus filtras – ji išsklaido trumpesnių bangų ilgių šviesą (mėlyną ir žalią), o ilgesnių bangų šviesa (raudona ir oranžinė) praleidžiama ir nukreipiama link mėnulio. Dėl šios priežasties mėnulis ir atrodo raudonas ar oranžinis.
Kodėl ne visi užtemimai vienodi?
Įdomu tai, kad ne kiekvienas mėnulio užtemimas atrodo vienodai. Kartais mėnulis tampa tamsiai raudonas, beveik rudas, o kartais įgauna šviesų, beveik oranžinį atspalvį. Tai priklauso nuo kelių veiksnių, ir pagrindinis iš jų – Žemės atmosferos būklė.
Jei atmosferoje yra daug dulkių, pelenų iš ugnikalnių išsiveržimų ar taršos dalelių, šviesa labiau išsklaidoma, ir mėnulis tampa tamsesnis. Po didelių ugnikalnių išsiveržimų, pavyzdžiui, 1991 metais po Pinatubo išsiveržimo Filipinuose, mėnulio užtemimai buvo ypač tamsūs. Priešingai, kai atmosfera švari, mėnulis gali būti ryškiai oranžinis ar net šviečiantis vario spalva.
Taip pat svarbu, kaip giliai mėnulis įžengia į Žemės šešėlį. Žemė meta du šešėlius: penumbrą (dalinį šešėlį) ir umbrą (pilną šešėlį). Kai mėnulis patenka tik į penumbrą, pakitimas gali būti vos pastebimas. Tačiau kai jis visiškai pasineria į umbrą – tai vadiname pilnutiniu mėnulio užtemimu – tada ir matome tą įspūdingą raudoną spalvą. Kai kurie užtemimai būna tik daliniai, ir tuomet matome tik dalį mėnulio paviršiaus nudažytą raudonai.
Mėnulis prie horizonto: optinė iliuzija ir fizika
Antrasis būdas, kaip mėnulis tampa raudonas, yra daug dažnesnis ir jį galime stebėti beveik kiekvieną mėnesį. Kai mėnulis tik pakyla virš horizonto arba leidžiasi, jis dažnai atrodo didesnis ir turi oranžinį ar raudoną atspalvį. Čia vėlgi veikia Žemės atmosfera, bet šiek tiek kitaip.
Kai žiūrime į mėnulį žemai prie horizonto, jo šviesa turi praeiti per daug storesnį atmosferos sluoksnį nei kai jis yra aukštai danguje. Kuo daugiau oro šviesa turi praeiti, tuo labiau išsklaidoma trumpesnių bangų šviesa, ir lieka tik raudonieji ir oranžiniai atspalviai. Tai tas pats principas, dėl kurio saulėlydžiai ir saulėtekiai būna raudoni.
Beje, daugelis žmonių prisiekia, kad mėnulis prie horizonto atrodo didesnis. Iš tikrųjų tai optinė iliuzija – mėnulio dydis danguje išlieka tas pats, nesvarbu, kur jis yra. Mūsų smegenys tiesiog apgaudinėja mus, lyginant mėnulį su objektais horizonte – medžiais, pastatais, kalnais. Kai mėnulis yra aukštai danguje be jokių palyginimo objektų, jis atrodo mažesnis, nors iš tikrųjų yra to paties dydžio.
Kraujo mėnulis istorijoje ir kultūrose
Žmonija visada buvo susižavėjusi dangumi, ir raudonasis mėnulis negalėjo likti nepastebėtas. Skirtingose kultūrose šis reiškinys buvo interpretuojamas labai įvairiai, dažnai su mistine ar religinė prasme.
Senovės civilizacijos, neturėdamos mokslinių žinių apie astronomiją, mėnulio užtemimus dažnai laikė blogais ženklais. Mesopotamijos gyventojai tikėjo, kad mėnulį puola demonai, ir bandydavo juos išvaryti triukšmu – mušdami būgnus ir šaukdami. Kinijoje manyta, kad mėnulį ryja dangaus drakonas, ir žmonės taip pat keldavo triukšmą, kad jį išgąsdintų.
Vikingai raudonąjį mėnulį siejo su Ragnaroku – pasaulio pabaigos pranašyste. Kai kuriose Amerikos indėnų gentyse tikėta, kad raudonas mėnulis reiškia kraujo praliejimą ar artėjančius neramumus. Tuo tarpu kitose kultūrose šis reiškinys buvo laikomas atsinaujinimo ar transformacijos simboliu.
Biblijoje taip pat randame nuorodų į kraujo mėnulį, ypač apokaliptiniuose tekstuose. Joėlio knygoje rašoma: „Saulė pavirs tamsybe ir mėnulis – krauju, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai.” Šie tekstai ir šiandien įkvepia kai kurias religines grupes interpretuoti mėnulio užtemimus kaip pranašiškus ženklus.
Šiuolaikinis požiūris: nuo baimės iki žavėjimosi
Šiandien, kai suprantame astronomiją, raudonasis mėnulis nebėra bauginantis reiškinys. Priešingai – tai tapo populiariu astronomijos įvykiu, kurio žmonės laukia ir kurį nori stebėti. Socialiniai tinklai užplūsta nuotraukomis kiekvieną kartą, kai įvyksta mėnulio užtemimas.
Astronomai gali tiksliai numatyti, kada įvyks kiekvienas mėnulio užtemimas, kiek jis truks ir kokiose pasaulio vietose bus matomas. Šie skaičiavimai remiasi Niutono mechanikos dėsniais ir yra neįtikėtinai tikslūs – galime numatyti užtemimus šimtams metų į priekį ar atgal.
Vis dėlto, net ir žinodami mokslinį paaiškinimą, daugelis žmonių jaučia ypatingą ryšį su šiuo reiškiniu. Galbūt tai primena mums, kad esame dalis didesnės kosminės sistemos, kad dangaus kūnai juda pagal nuostabiausią choreografiją, kuri tęsiasi milijardus metų. Raudonasis mėnulis tampa proga sustoti, pažvelgti į dangų ir pajusti savo vietą visatoje.
Kaip stebėti ir fotografuoti raudonąjį mėnulį
Jei norite pamatyti ir užfiksuoti raudonąjį mėnulį, turite žinoti keletą praktinių dalykų. Visų pirma, reikia sužinoti, kada įvyks kitas mėnulio užtemimas jūsų regione. Yra daug interneto svetainių ir programėlių, kurios teikia tikslią informaciją apie būsimus astronominius įvykius.
Mėnulio užtemimui stebėti jums nereikia jokios specialios įrangos. Skirtingai nei saulės užtemimo, į mėnulio užtemimą galima žiūrėti plika akimi be jokio pavojaus. Tai vienas iš prieinamiausių astronominių reiškinių – jums tiesiog reikia giedro dangaus ir tamsesnės vietos, kuo toliau nuo miesto šviesų.
Jei norite fotografuoti, situacija šiek tiek sudėtingesnė. Paprastas išmanusis telefonas gali užfiksuoti užtemimą, bet rezultatas gali būti nuviliąs – mėnulis atrodys kaip mažas taškelis. Geriausia naudoti fotoaparatą su teleobjektyvu arba bent jau su geru optiniu priartinimu. Trikojis bus labai naudingas, nes ilgesnės ekspozicijos metu fotoaparatas turi būti stabilus.
Fotografuojant raudonąjį mėnulį, eksperimentuokite su nustatymais. Pradėkite nuo ISO 400-800, diafragmos f/8-f/11 ir išlaikymo laiko apie 1-2 sekundes. Priklausomai nuo to, koks tamsus yra užtemimas, gali tekti koreguoti šiuos nustatymus. Įdomu tai, kad skirtingose užtemimo fazėse reikės skirtingų nustatymų – kai mėnulis tik pradeda įeiti į šešėlį, jis dar gana šviesus, o pilnutinio užtemimo metu tampa daug tamsesnis.
Artimiausi raudonojo mėnulio įvykiai
Mėnulio užtemimai nėra labai reti, bet pilnutiniai užtemimai, kai mėnulis visiškai pasineria į Žemės šešėlį ir tampa raudonas, įvyksta kiek rečiau – maždaug du kartus per metus vidutiniškai. Tačiau ne visi jie būna matomi iš kiekvienos Žemės vietos.
Kai kurie metai būna ypač dosnūs užtemimams. Pavyzdžiui, 2014-2015 metais įvyko keturi pilnutiniai mėnulio užtemimai iš eilės, kas šešis mėnesius – tokia seka vadinama „tetrada”. Kai kurie žmonės tokiems įvykiams teikia ypatingą reikšmę, nors astronomiškai tai tiesiog sutapimas.
Norint sužinoti, kada galėsite stebėti kitą raudonąjį mėnulį, rekomenduoju pasitikrinti NASA svetainėje arba naudotis tokiomis programėlėmis kaip „SkySafari”, „Stellarium” ar „Star Walk”. Jos ne tik praneš apie būsimus užtemimus, bet ir parodys, ar jie bus matomi jūsų vietovėje, kokiu laiku prasidės ir kiek truks.
Kai dangus pasakoja savo istoriją
Raudonasis mėnulis puikiai iliustruoja, kaip mokslas ir kultūra susipina mūsų santykiuose su gamta. Tai, kas kadaise kėlė baimę ir buvo laikoma antgamtiniu reiškiniu, dabar yra suprantamas, nuspėjamas ir net fotografuojamas milijonų žmonių. Tačiau supratimas neatima žavesio – galbūt net priešingai.
Kai žinome, kad raudoną spalvą sukuria ta pati Žemės atmosfera, kuria kvėpuojame, kai suprantame, kad šviesa keliauja milijonus kilometrų, lūžta mūsų atmosferoje ir nuspalvina mėnulį, tai tampa dar nuostabiau. Mes matome ne tik mėnulį – matome savo pačių planetos šešėlį, metamą į kosmosą, matome, kaip šviesa sąveikauja su oru, kuris palaiko gyvybę.
Kitas kartas, kai pamatysite raudonąjį mėnulį danguje, nesvarbu, ar tai bus užtemimas, ar tiesiog mėnulis prie horizonto, skirkite minutę sustoti ir pasižiūrėti. Pagalvokite apie visus tuos žmones per tūkstančius metų, kurie žiūrėjo į tą patį reiškinį – nors ir suprato jį skirtingai. Pagalvokite apie tai, kad šis kosminis šokis tęsis ir po mūsų, kad mėnulis ir toliau kartais taps raudonas, primindamas būsimoms kartoms, kad dangus visada turi ką papasakoti tiems, kurie sugeba pažvelgti aukštyn.
