Kelių statistika, kuri neturėtų ramiai leisti miegoti
Kiekvieną kartą, kai įsijungiame variklius ir išvažiuojame iš namų, retai kada susimąstome apie tikrąją riziką. Keliai atrodo įprasti, kasdieniai, beveik nuobodūs savo rutina. Tačiau skaičiai pasakoja visai kitą istoriją. Lietuvoje kasmet įvyksta daugiau nei 2500 eismo įvykių, kuriuose žmonės žūva arba patiria sunkių sužalojimų. Tai nėra abstrakti statistika – tai realūs žmonės, šeimos, sugriauti planai ir neįvykusios svajonės.
Europos Sąjungos mastu situacija atrodo šiek tiek geriau, bet tik palyginus su mūsų pačių praeitimi. Per pastaruosius dešimt metų mirčių keliuose skaičius sumažėjo apie 20 procentų, tačiau tai vis tiek reiškia, kad kasmet ES keliuose žūva apie 22 tūkstančius žmonių. Įsivaizduokite nedidelį miestelį – ir visus jo gyventojus. Štai tiek žmonių nebesugrįžta namo po kelionės.
Lietuvos kelių statistika rodo įdomų, bet neramų reiškinį. Didžioji dalis avarijų įvyksta ne magistralėse, kaip daugelis galvotų, o rajoniniuose keliuose ir miestuose. Būtent ten, kur jaučiamės saugiausiai, kur važiuojame automatiškai, beveik nemąstydami. Regioniniuose keliuose įvyksta beveik 45 procentai visų avarijų su sužalojimais, o miestuose – dar 35 procentai.
Kas slypi už avarijų priežasčių sausų skaičių
Oficiali statistika nurodo kelias pagrindines avarijų priežastis: greičio viršijimas, vairavimas neblaiviam, nesilaikymas saugaus atstumo, nereguliuojamų perėjų ignoravimas. Bet tikrovė yra daug sudėtingesnė nei šie trumpi apibrėžimai policijos protokoluose.
Greitis – tai ne tik skaičius spidometro ekrane. Tai sprendimas, kurį priimame kiekvieną akimirką. Tyrimai rodo, kad viršijus leistiną greitį vos 10 km/h, avarijos rizika padidėja 40 procentų. O jei kalbame apie 20 km/h viršijimą, rizika padvigubėja. Problema ta, kad žmogaus smegenys labai prastai vertina greitį ir atstumą. Mums atrodo, kad viskas kontroliuojama, kad spėsime sustoti, kad nieko neatsitiks. Kol atsitinka.
Alkoholis – tai atskira tema, kuri Lietuvoje vis dar išlieka aktuali. Nors baudos didėja, nors kontrolė griežtėja, vis dar beveik 15 procentų visų avarijų įvyksta dėl neblaivių vairuotojų. Tai reiškia, kad kas šeštą-septintą avariją sukelia žmogus, kuris sąmoningai nusprendė sėsti prie vairo po alkoholio. Ir čia ne tik apie stipriai neblaivius kalbame – net nedidelis alkoholio kiekis kraujyje lėtina reakciją, blogina sprendimų priėmimą ir iškraipo atstumo bei greičio suvokimą.
Mobilieji telefonai – šiuolaikinė epidemija keliuose
Jei prieš dešimtmetį pagrindinė problema buvo alkoholis ir greitis, tai dabar prie jų prisijungė dar viena – dėmesio išsibarstymas. Mobilieji telefonai tapo tokia mūsų gyvenimo dalimi, kad net vairuodami negalime jų paleisti iš rankų. Statistika rodo, kad naudojant telefoną vairuojant, avarijos rizika padidėja keturis kartus. Keturis!
Problema ta, kad daugelis vairuotojų mano, jog gali daryti kelias užduotis vienu metu. Greitai pažvelgti į žinutę, patikrinti navigaciją, pakeisti muziką. Atrodo, kad tai trunka sekundę. Bet ta sekundė, kai jūsų akys nėra kelyje, esant 90 km/h greičiui, automobilis nuvažiuoja 25 metrus. Tai daugiau nei pusė krepšinio aikštelės ilgio. Visiškai aklai.
Tyrimai rodo, kad net naudojant laisvų rankų įrangą, pokalbis telefonu vis tiek blogina vairavimo kokybę. Ne tiek dėl rankų užimtumo, kiek dėl to, kad smegenys negali visiškai koncentruotis į kelią. Pokalbis telefonu reikalauja kitokio dėmesio nei pokalbis su keleiviu automobilyje – keleivis mato kelią ir instinktyviai nutyla pavojingose situacijose, o pašnekovas telefone to nedaro.
Amžius ir patirtis – ne visada tai, ko tikimės
Įdomu tai, kad statistika apie amžių ir avarijas neatitinka daugelio stereotipų. Taip, jauni vairuotojai (18-24 metų) tikrai patenka į daugiau avarijų – jie sudaro apie 10 procentų visų vairuotojų, bet dalyvauja beveik 20 procentuose avarijų. Tačiau problema ne tik jauni vairuotojai.
Vyresnio amžiaus vairuotojai (virš 65 metų) taip pat patenka į rizikos grupę, nors visai kitais pagrindais. Jų avarijos dažnai įvyksta dėl sulėtėjusios reakcijos, blogėjančios regos ar klausos, sveikatos problemų. Bet statistika rodo įdomų dalyką – vyresni vairuotojai dažniau patiria sunkias traumas net ir nedidelėse avarijose, nes jų organizmas yra trapesnis.
Patirtis taip pat nėra garantija. Vairuotojai, turintys 10-15 metų stažą, kartais būna pavojingesni nei naujokai, nes per daug pasitiki savimi. Jie mano, kad žino visas kelio situacijas, kad gali nuspėti kitų vairuotojų veiksmus, kad jų refleksai vis dar tokie pat geri kaip prieš dešimtmetį. Deja, tai dažnai klaidinga pasitikėjimo savimi forma.
Sezonai ir orai – gamtos įtaka mūsų saugumui
Lietuvos klimatas prideda savo iššūkių keliuose. Statistika aiškiai rodo, kad rudens ir žiemos mėnesiais avarijų skaičius išauga. Lapkritis ir gruodis yra patys pavojingiausi mėnesiai. Tai susiję ne tik su slidžiais keliais, bet ir su anksti temstančiomis dienomis, lietumi, rūku.
Įdomu tai, kad pirmosios sniego dienos visada atneša avarijų bangą. Vairuotojai tarsi pamiršta per vasarą, kaip elgtis slidžiame kelyje. Kiekvienais metais tas pats scenarijus – pirmasis sniegas, ir keliai virsta chaoso zona. Nors turėtume būti pasirengę, nors žinome, kad žiema Lietuvoje – ne naujiena.
Lietus taip pat žymiai padidina riziką. Šlapiame kelyje stabdymo kelias pailgėja 1,5-2 kartus, o aquaplaning efektas gali visiškai atimti automobilio kontrolę. Tačiau daugelis vairuotojų nepritaiko savo vairavimo stiliaus prie oro sąlygų – važiuoja tokiu pat greičiu kaip ir sausame kelyje, išlaiko tokius pat trumpus atstumus.
Kelių infrastruktūra ir jos įtaka saugumui
Ne viskas priklauso tik nuo vairuotojų. Kelių būklė Lietuvoje vis dar yra didelė problema. Nors magistralės dažniausiai būna geros būklės, regioniniai keliai kartais primena kliūčių ruožą. Duobės, nelygus asfaltas, prastas ženklinimas, neveikianti apšvietimas – visa tai prisideda prie avarijų statistikos.
Ypač pavojingos yra vietos, kur keičiasi kelio danga – nuo asfalto prie žvyro ar atvirkščiai. Būtent tokiose vietose dažnai įvyksta avarijos, nes automobilis netikėtai praranda sukibimą su keliu. Taip pat problemiški būna nepaženklinti arba blogai paženklinti kelio darbai, staigūs kelio siaurėjimai, neįrengti šalikeliai.
Perėjos – tai atskira skaudulio vieta. Lietuvoje per metus pėsčiųjų perėjose žūva dešimtys žmonių. Daugelis perėjų yra prastos kokybės – blogai apšviestos, nepaženklinti įspėjamaisiais ženklais, be papildomų saugumo priemonių. O kai kuriose vietose perėjos įrengtos tiesiog pavojingose vietose – už posūkių, ant kalvų, kur vairuotojas tiesiog negali laiku pamatyti pereinančio žmogaus.
Ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų
Statistika gąsdina, bet ji taip pat moko. Kiekvienas skaičius už savęs slepia pamoką, kurią galime išmokti. Ir nors negalime pakeisti visų kelių, negalime kontroliuoti kitų vairuotojų, galime kontroliuoti save.
Pirmas ir svarbiausias dalykas – sąmoningumas. Kiekvieną kartą sėsdami prie vairo turėtume suprasti, kad dabar esame atsakingi ne tik už savo gyvybę, bet ir už kitų žmonių saugumą. Tai ne tuščios frazės – tai realybė. Jūsų sprendimas viršyti greitį 20 km/h gali reikšti, kad kažkas nesugrįš namo.
Praktiškai tai reiškia kelis paprastus dalykus. Visada segėkite saugos diržą – tai padidina išgyvenimo tikimybę 50 procentų. Visada. Net trumpose kelionėse, net mieste, net važiuojant galinėje sėdynėje. Statistika rodo, kad dauguma žūvančių avarijose nebuvo prisegti diržais.
Neprisilieskite prie telefono vairuodami. Jei būtina atsakyti į skambutį ar žinutę – sustokite. Kelios minutės vėlavimo yra nieko, palyginus su galimomis pasekmėmis. Jei naudojate navigaciją – nustatykite maršrutą prieš išvažiuodami, o ne vairuodami.
Pritaikykite greitį prie sąlygų. Leistinas greitis – tai maksimalus greitis idealiomis sąlygomis. Jei lyja, temsta, rūkas, kelias prastos būklės – mažinkite greitį. Geriau atvažiuoti vėliau nei neatvažiuoti visai.
Išlaikykite saugų atstumą. Bent dviejų sekundžių taisyklė – kai priekyje esantis automobilis pravažiuoja kokį nors orientyrą, jūs turėtumėte jį pasiekti ne anksčiau kaip po dviejų sekundžių. Blogomis sąlygomis – dar daugiau.
Kai statistika tampa asmeniška istorija
Skaičiai yra skaičiai tol, kol jie neliečia jūsų asmeniškai. Kol tai nėra jūsų draugas, giminaitis, kolega. Kiekvienas iš tų tūkstančių avarijų statistikoje yra kieno nors tragedija, kieno nors gyvenimo lūžis.
Kelių sauga – tai ne tik valdžios, policijos ar kelių tarnybų reikalas. Tai kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Kiekvieną kartą, kai renkamės vairuoti atsakingai, mes prisidedame prie to, kad tų skaičių statistikoje būtų mažiau. Kiekvieną kartą, kai atsisakome sėsti prie vairo po alkoholio, kai neprisiliečiame prie telefono, kai lėtiname prieš perėją – mes galbūt išgelbime kieno nors gyvybę.
Statistika verčia pagalvoti, bet ji turėtų ir versti veikti. Ne rytoj, ne nuo pirmadienio, o dabar – kitą kartą sėdant prie vairo. Nes keliai gali būti pavojingi, bet dauguma avarijų yra išvengiamos. Jos įvyksta ne dėl likimo ar nesėkmės, o dėl konkrečių sprendimų, kuriuos priimame mes patys. Ir gera žinia ta, kad turime galią tuos sprendimus keisti.
