Čiau čiau veislės šunys yra vieni iš tų, kuriuos gatvėje pamačius neįmanoma supainioti su niekuo kitu. Jų didinga, liūtus primenanti išvaizda, unikalus mėlynas liežuvis ir eisena, tarsi jie niekur neskubėtų, sukuria aristokratiškumo ir paslapties aurą. Tačiau už šio įspūdingo kailio slepiasi ne šiaip didelis pliušinis žaislas, o stipri asmenybė, turinti gilias istorines šaknis ir charakterį, kuris dažnai tampa iššūkiu nepatyrusiems šeimininkams. Norint suprasti šią veislę, neužtenka žavėtis jos grožiu – būtina perprasti jų psichologiją, kuri labiau primena katės nei tipinio šuns elgseną. Tai šuo, reikalaujantis pagarbos, kantrybės ir specifinių žinių, todėl prieš priimant sprendimą įsigyti šį „kinų liūtą“, verta nuodugniai susipažinti su visais niuansais.
Senovės Kinijos palikimas: nuo sargų iki imperatorių palydovų
Čiau čiau yra viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Genetiniai tyrimai rodo, kad šie šunys yra tiesioginiai senovinių vilkų palikuonys, o jų istorija Kinijoje siekia daugiau nei 2000 metų. Hanų dinastijos laikų (206 m. pr. m. e. – 220 m. e.) keramikos dirbiniuose ir bareljefuose jau galima atpažinti šunis, stebėtinai panašius į šiuolaikinius čiau čiau.
Istoriškai šios veislės paskirtis buvo itin universali ir ne visada romantiška. Kinijoje jie buvo vadinami Songshi Quan, kas reiškia „pūstas liūto šuo“. Jie tarnavo kaip:
- Šventyklų sargai: Dėl savo bauginančios išvaizdos ir polinkio saugoti teritoriją, jie buvo vertinami kaip piktųjų dvasų ir nepageidaujamų svečių atbaidytojai.
- Medžiotojai: Nors šiandien sunku įsivaizduoti čiau čiau bėgantį paskui grobį, senovėje jie buvo naudojami fazanų ir kitų smulkių gyvūnų medžioklėje dėl savo puikios uoslės.
- Darbiniai šunys: Stiprūs ir ištvermingi, jie kartais tempdavo vežimus ar saugodavo gyvulius.
Deja, istorijoje yra ir tamsesnių puslapių – tam tikruose Kinijos regionuose šie šunys buvo auginami dėl kailio ir mėsos. Šiandien čiau čiau yra išimtinai kompanionai, tačiau jų genetiniame kodo įraše vis dar glūdi sargo instinktas ir savarankiškumas, būdingas darbiniams šunims, kuriems reikėjo priimti sprendimus patiems.
Mėlyno liežuvio mįslė ir išskirtinė išvaizda
Vienas ryškiausių ir labiausiai intriguojančių čiau čiau bruožų – jų mėlynai juodas liežuvis. Tai visiškai unikali savybė, kurią šunų pasaulyje turi tik ši veislė ir šarpejai. Aplink šį fenomeną sklando daugybė legendų.
Viena gražiausių kinų legendų pasakoja, kad kai Dievas kūrė pasaulį ir dažė dangų mėlynai, keli dažų lašai nukrito žemyn. Čiau čiau protėvis pribėgo ir tuos lašus nulaižė – nuo tada jo liežuvis tapo mėlynas. Moksliškai tai paaiškinama paprasčiau: tai pigmentacijos ypatybė, panaši į tą, kurią turi tam tikri laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, baltieji lokiai ar žirafos. Svarbu žinoti, kad čiau čiau gimsta su rausvais liežuviais, o būdinga mėlyna spalva pradeda ryškėti tik šuniukams sulaukus 8–10 savaičių amžiaus.
Kailio tipai ir spalvos
Nors dažniausiai įsivaizduojame čiau čiau kaip didelį pūkuotą kamuolį, egzistuoja du kailio tipai:
- Ilgaplaukiai: Tai populiariausias tipas su storu, tiesiu ir pūstu viršutiniu kailiu bei tankia povilne. Aplink kaklą susidaro įspūdingi „karčiai“.
- Trumpaplaukiai (Smooth): Šis tipas retesnis. Jų kailis trumpas, tankus ir standus, be ilgų karčių, tačiau povilnė vis tiek labai gausi.
Spalvų paletė taip pat įvairi: nuo dažniausiai sutinkamos rausvos (rudai auksinės) iki juodos, mėlynos (pilkšvos), kreminės ar net baltos.
Ar tikrai jų charakteris toks sunkus?
Čiau čiau dažnai klijuojama „sunkiai auklėjamo“ ar net agresyvaus šuns etiketė. Tačiau tiesa yra ta, kad šie šunys tiesiog nėra „auksiniai retriveriai“. Jie neturi įgimto noro įtikti žmogui, kuris būdingas daugeliui kitų veislių. Čiau čiau psichologija dažnai lyginama su katės:
- Nepriklausomybė: Jie patys sprendžia, kada nori bendrauti, o kada – pabūti vieni. Įkyrus glostymas ar niurkymas jiems dažnai nepatinka.
- Ištikimybė vienam žmogui: Nors jie myli visą šeimą, dažniausiai išsirenka vieną „pagrindinį“ šeimininką, kuriam rodo didžiausią prieraišumą ir pagarbą.
- Rezervuotumas: Su svetimais žmonėmis čiau čiau elgiasi šaltai, įtariai ir abejingai. Jie nepuls vizginti uodegos pamatę svečią, o verčiau stebės jį iš tolo.
Šis „sunkumas“ dažniausiai pasireiškia užsispyrimu. Jei čiau čiau nemato prasmės komandoje, jis jos nevykdys. Tai reikalauja iš šeimininko ne jėgos, o diplomatijos ir tarpusavio ryšio kūrimo.
Dresūra ir socializacija: kantrybės egzaminas
Sėkmingas gyvenimas su čiau čiau prasideda nuo ankstyvos socializacijos. Kadangi veislė turi stiprų sargo instinktą ir natūralų nepasitikėjimą svetimais, nesocializuotas šuo gali tapti pernelyg gynybiškas ar net agresyvus. Jau nuo mažų dienų šuniuką reikia pratinti prie įvairių garsų, žmonių, kitų šunų ir situacijų.
Pagrindinės dresūros taisyklės:
- Jokios prievartos: Fizinės bausmės ar rėkimas su šia veisle neduos jokių rezultatų, tik sugriaus pasitikėjimą. Čiau čiau ilgai atsimena skriaudas.
- Motyvacija: Tradiciniai dresūros metodai čia neveikia. Reikia atrasti, kas motyvuoja konkretų šunį – tai gali būti skanėstas, bet dažniau tai yra ramus, užtikrintas šeimininko tonas ir teisingumas.
- Trumpos sesijos: Šiems šunims greitai nusibosta kartoti tą patį veiksmą. Dresūra turi būti įdomi ir nemonotoniška.
Sveikata ir priežiūra: ką būtina žinoti
Čiau čiau, kaip ir daugelis senovinių veislių, yra gana stiprūs, tačiau turi specifinių sveikatos problemų, kurias lemia jų anatomija.
Odos ir akių problemos
Viena dažniausių problemų – entropija (vokų įvirtimas), kai blakstienos braižo akies obuolį. Tai sukelia skausmą ir gali lemti aklumą, todėl dažnai reikalinga chirurginė korekcija. Taip pat dėl tankaus kailio ir raukšlių, čiau čiau linkę į odos egzemas („hot spots“), ypač jei kailis nėra tinkamai išdžiovinamas po maudynių ar sušlapimo.
Sąnarių displazija
Kaip ir daugelis masyvių šunų, jie kenčia nuo klubo ir alkūnės sąnarių displazijos. Svarbu neperkrauti jauno šuniuko fiziniu krūviu ir kontroliuoti jo svorį.
Jautrumas karščiui
Tai kritiškai svarbus aspektas. Dėl storos povilnės, trumpo snukio ir specifinės kvėpavimo takų struktūros, čiau čiau labai sunkiai toleruoja karštį. Vasarą jie privalo turėti vėsią vietą, o pasivaikščiojimai turėtų vykti tik anksti ryte arba vėlai vakare. Šilumos smūgis šiai veislei gali būti mirtinas per labai trumpą laiką.
Kailio priežiūros rutina
Nusiteikite, kad šukos taps jūsų geriausiu draugu. Čiau čiau šeriasi gausiai du kartus per metus, o likusį laiką – vidutiniškai. Kad kailis nesusiveltų į „kaldūnus“, šunį reikia kruopščiai šukuoti bent 2–3 kartus per savaitę, pasiekiant patį povilnės pagrindą. Paviršinis šukavimas neduos naudos.
Įdomus faktas: čiau čiau kailis yra savaime besivalantis ir neturi tipinio „šuns kvapo“, kas yra didelis privalumas laikant šunį bute.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar čiau čiau tinka šeimoms su mažais vaikais?
Čiau čiau nėra idealus pasirinkimas šeimoms su labai mažais vaikais, kurie dar nesupranta, kaip elgtis su gyvūnu. Ši veislė nemėgsta tampymo už uodegos, staigių judesių ar triukšmo. Tačiau su vyresniais, pagarbos išmokytais vaikais jie sutaria puikiai.
Kiek fizinio krūvio jiems reikia?
Tai nėra bėgikų veislė. Jiems visiškai pakanka ramių pasivaikščiojimų ryte ir vakare. Dėl tiesių užpakalinių kojų (tai dar vienas veislės unikalumas) jie neturi amortizacijos bėgimui, todėl ilgi kroso bėgimai ar bėgimas šalia dviračio jiems netinka.
Ar jie daug loja?
Ne, čiau čiau yra tylūs šunys. Jie loja tik tada, kai tam yra rimta priežastis – pavyzdžiui, į teritoriją bando patekti svetimas žmogus. Tai daro juos puikiais sargais, kurie nekelia triukšmo be reikalo.
Ar čiau čiau sutaria su kitais gyvūnais?
Jei užaugo kartu – taip. Tačiau su svetimais šunimis (ypač tos pačios lyties) jie gali būti dominuojantys ir agresyvūs. Dėl medžioklės instinkto katės ar kiti smulkūs gyvūnai gali būti laikomi grobiu, jei šuo nėra tinkamai socializuotas.
Gyvenimas su aristokratiškuoju Rytų filosofu
Pasirinkti čiau čiau – tai pasirinkti gyvenimo būdą, kuriame dominuoja ramybė, orumas ir abipusė pagarba. Tai nėra šuo, kuris besąlygiškai vykdys kiekvieną komandą ar džiugiai sveikins kiekvieną praeivį. Tačiau užmezgus ryšį, čiau čiau tampa neįtikėtinai atsidavusiu partneriu, kuris saugos jus ir jūsų namus su tylia, bet galinga jėga.
Ši veislė geriausiai tinka ramiems, užtikrintiems žmonėms, kurie vertina šuns asmenybę ir nereikalauja nuolatinio dėmesio. Jei galite susitaikyti su kailio priežiūros rutina ir turite kantrybės auklėjimui be prievartos, mėlynojo liežuvio savininkas apdovanos jus ištikimybe, kuri yra tiek pat gili ir paslaptinga, kaip ir pati veislės istorija. Gyvenimas su čiau čiau – tai ne šeimininkavimas, o partnerystė su legenda.
