Demencijos diagnozė artimam žmogui dažnai prilygsta emociniam žemės drebėjimui visai šeimai. Tai liga, kuri pamažu atima ne tik atmintį, bet ir asmenybę, keičia elgesį bei suvokimą apie aplinkinį pasaulį. Dažnai artimieji, vedami geriausių ketinimų, bando vadovautis logika, faktais ir realybe, tačiau susidūrus su demencija šie įrankiai ne tik nebeveikia, bet ir tampa pagrindine konfliktų, streso bei abipusio nusivylimo priežastimi. Gydytojai ir neurologai pabrėžia, kad sėkminga slauga ir ramybė namuose prasideda ne nuo vaistų, o nuo esminio požiūrio pakeitimo ir specifinių bendravimo įgūdžių įsisavinimo. Suprasti, kas vyksta sergančiojo smegenyse, ir išmokti „kalbėti jo kalba” yra vienintelis kelias, padedantis išvengti beprasmių ginčų ir išsaugoti emocinį ryšį.
Kodėl kyla konfliktai: smegenų pokyčių supratimas
Pirmas žingsnis siekiant išvengti konfliktų – suprasti, kad sergantysis elgiasi vienaip ar kitaip ne todėl, kad nori jus erzinti ar yra užsispyręs. Demencija yra fizinis smegenų pažeidimas. Ligos progresavimo metu pažeidžiamos sritys, atsakingos už logiką, sprendimų priėmimą, emocijų kontrolę ir trumpalaikę atmintį. Tai reiškia, kad jūsų artimasis praranda gebėjimą racionaliai vertinti situaciją.
Gydytojai dažnai naudoja terminą anosognozija – tai būklė, kai pacientas dėl smegenų pažeidimo fiziškai nepajėgus suvokti, kad jis serga ar kad jo gebėjimai susilpnėjo. Kai bandote įtikinti mamą ar tėtį, kad jie pamiršo išjungti dujas, o jie tai neigia, jie nemeluoja. Jų realybėje jie viską padarė teisingai. Ginčytis su jų realybe yra tas pats, kas ginčytis su žmogumi dėl jo sapno turinio – tai neveda niekur, tik į pyktį ir susierzinimą.
Auksinė bendravimo taisyklė: niekada nesiginčykite
Viena sunkiausiai įgyvendinamų, bet efektyviausių taisyklių slaugant demencija sergančius asmenis yra visiškas ginčų atsisakymas. Logika demencijos pasaulyje neegzistuoja. Jei artimasis sako, kad šiandien 1985-ieji arba kad jam reikia eiti į darbą (nors jis pensijoje jau 20 metų), tiesioginis prieštaravimas sukels gynybinę reakciją.
Vietoje to, specialistai rekomenduoja naudoti šiuos metodus:
- Validacija (patvirtinimas): Užuot neigę jų jausmus ar teiginius, pripažinkite juos. Jei močiutė nerimauja, kad nepamaitino vaikų (kurie jau suaugę), nesakykite „Vaikai jau dideli”. Sakykite: „Tu esi labai rūpestinga mama. Vaikai dabar pavalgę ir saugūs.”
- Dėmesio nukreipimas: Pakeiskite temą arba aplinką. Jei kyla įtampa dėl kokio nors klausimo, pasiūlykite arbatos, užkandį ar pasivaikščiojimą.
- Terapinis melas: Nors mus moko nemeluoti, demencijos atveju „baltas melas” yra gailestingumo forma. Jei sergantysis klausia, kur miręs sutuoktinis, tiesa jam kaskart sukels naują gedulą, nes jis pamiršo mirties faktą. Geriau sakyti: „Jis trumpam išėjo, greitai grįš”, ir nukreipti dėmesį.
Kaip valdyti agresiją ir nerimą
Agresija sergant demencija retai būna asmeninė. Dažniausiai tai yra bejėgiškumo, baimės, skausmo ar nepatenkintų poreikių išraiška. Žmogus, praradęs gebėjimą verbaliai išreikšti, kad jam skauda dantį, nori į tualetą ar kad jam per karšta, gali pradėti šaukti arba stumdytis.
Pastebėję kylantį susierzinimą, atlikite šiuos veiksmus:
- Patikrinkite fizinius poreikius: Ar žmogus alkanas? Ištroškęs? Ar jam ne per šalta/karšta? Ar jis neturi vidurių užkietėjimo? Dažnai agresija kyla dėl šlapimo takų infekcijos sukelto diskomforto.
- Stebėkite aplinką: Per didelis triukšmas, mirgantis televizorius, per daug žmonių kambaryje gali sukelti sensorinę perkrovą. Sukurkite ramią, saugią aplinką.
- Nusileiskite į jų lygį: Bendraudami stenkitės, kad jūsų akys būtų viename lygmenyje. Stovėjimas virš sėdinčio ligonio gali atrodyti grėsmingai.
- Kalbėkite ramiai ir aiškiai: Naudokite trumpus sakinius. Tonas yra svarbiau už žodžius. Net jei sakote „viskas gerai”, bet jūsų balsas įtemptas, ligonis pajus įtampą ir reaguos nerimastingai.
Kasdienės veiklos palengvinimas: maudynės ir rengimasis
Higienos procedūros dažnai tampa didžiausiu mūšio lauku. Sergantysis gali bijoti vandens, nesuprasti, ką jūs norite daryti, arba jausti gėdą. Gydytojai pataria procesą skaidyti į mažus žingsnelius ir vengti skubėjimo.
Rengiantis leiskite pasirinkti, bet ribotai. Klausimas „Ką nori rengtis?” gali sukelti nerimą dėl per didelio pasirinkimo. Geriau parodykite du megztinius ir paklauskite: „Norėtum mėlyno ar raudono?”. Tai suteikia kontrolės pojūtį, bet neapkrauna smegenų.
Maudynių metu užtikrinkite, kad vonios kambarys būtų šiltas ir jaukus. Jei dušo srovė gąsdina, naudokite kempinę ir dubenį su vandeniu. Visada aiškinkite, ką darote: „Dabar nuplausiu tavo ranką”, „Dabar uždėsiu šiltą rankšluostį”. Tai mažina baimę dėl netikėtų prisilietimų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kodėl artimasis nuolat kartoja tuos pačius klausimus?
Tai sukelia trumpalaikės atminties praradimas. Ligonis pamiršta atsakymą vos jį išgirdęs. Be to, pasikartojantys klausimai dažnai slepia emocinį poreikį – nerimą ar nesaugumo jausmą. Užuot atsakinėję į patį klausimą („Kada važiuosime namo?”), pabandykite atliepti emociją („Tu nerimauji, kad mes čia per ilgai? Mes saugūs, aš esu su tavimi”). Taip pat gali padėti atsakymo užrašymas matomoje vietoje.
Ką daryti, jei ligonis mato haliucinacijas?
Jei haliucinacijos negąsdina ligonio (pvz., jis mato katiną kambaryje, kurio nėra, ir jam tai patinka), geriausia tiesiog nekreipti dėmesio. Jei vizijos kelia baimę, nereikia ginčytis, kad jų nėra. Reaguokite į emociją: „Matau, kad tau baisu. Aš tave apsaugosiu.” Galite „išvyti” įsivaizduojamą grėsmę arba pagerinti apšvietimą – šešėliai dažnai interpretuojami kaip svetimi žmonės ar gyvūnai.
Kaip elgtis su „saulėlydžio sindromu” (sundowning)?
Daugeliui demencija sergančių žmonių nerimas, sumišimas ir agresija paūmėja vakare. Tai vadinama saulėlydžio sindromu. Norint tai sušvelninti, stenkitės, kad namuose vakare būtų šviesu (kad sumažėtų šešėlių), apribokite kofeiną po pietų ir sukurkite raminantį vakaro ritualą (tyli muzika, šilta arbata). Nuovargis didina simptomus, todėl svarbu, kad dienos metu būtų pakankamai, bet ne per daug veiklos.
Mano mama mane kaltina vagyste. Kaip reaguoti?
Tai klasikinis paranojos, susijusios su atminties praradimu, pavyzdys. Žmogus pasideda daiktą, pamiršta kur, ir smegenys užpildo spragą logiškiausiu paaiškinimu: „Kažkas paėmė”. Nesiginčykite ir nesiteisinkite. Sakykite: „Apgailestauju, kad tavo piniginė dingo. Tai labai nemalonu. Padėsiu tau jos paieškoti.” Dažnai padeda turėti atsarginių daiktų kopijų, kurias galėtumėte „stebuklingai” rasti.
Svarbiausia – slaugytojo emocinė būsena ir savisauga
Galiausiai, gydytojai vieningai sutaria: negalite pasirūpinti kitu, jei patys esate visiškai išsekę. Demencija sergančiojo slauga yra maratonas, ne sprintas. Konfliktai dažnai kyla tuomet, kai slaugantis asmuo yra pervargęs, neišsimiegojęs ir praradęs kantrybę. Jūsų emocinis stabilumas yra pagrindinis įrankis bendraujant su ligoniu. Jei jaučiate, kad kantrybė senka, geriau išeiti iš kambario penkioms minutėms, giliai pakvėpuoti ir nusiraminti, nei pratrūkti. Ligonis pamirš jūsų žodžius, bet ilgai prisimins jūsų pykčio emociją.
Nebijokite prašyti pagalbos. Nesvarbu, ar tai būtų kiti šeimos nariai, socialiniai darbuotojai ar paramos grupės – dalijimasis našta yra būtinas. Išmokę atleisti sau už netobulumą ir supratę, kad demencijos sukeltas elgesys nėra nukreiptas prieš jus asmeniškai, galėsite sukurti ramesnį, saugesnį ir, nepaisant ligos, šiltesnį ryšį su savo artimuoju.
