Kai kaimynai lekia, o mes vis dar tempiam
Važiuojant per Lietuvą autostrаdа, neretai kyla keistas jausmas – lyg būtum įstrigęs laiko kapsulėje. Kol didžioji dalis Europos šalių jau seniai pakėlė greitį magistralėse iki 130 km/h ar net daugiau, mes vis dar laikomės 130 km/h limito tik trumpuose ruožuose, o dažniausiai tenkinamės 110 km/h. Tai nėra atsitiktinumas ar paprasta administracinė detalė – už šių skaičių slypi sudėtinga infrastruktūros, saugumo kultūros ir politinės valios mozaika.
Pažvelgus į Europos žemėlapį, Lietuva atrodo kaip lėto judėjimo sala greitkelio vandenyne. Vokietijoje kai kuriuose autobanų ruožuose greitis apskritai neribojamas, Lenkijoje magistralėse galima važiuoti 140 km/h, Estijoje – 120 km/h vasarą ir 110 km/h žiemą. Net Latvija jau kelerius metus eksperimentuoja su 130 km/h ruožais. O Lietuva? Mes vis dar diskutuojame, ar iš viso verta kelti greitį, nors mūsų pagrindiniai keliai jau seniai atitinka europietinius standartus.
Kelių kokybė – ne visada tikroji problema
Vienas populiariausių argumentų prieš greičio didinimą – kelių būklė. Tačiau šis argumentas vis labiau praranda pagrindą. Via Baltica, jungianti Kauną su Panevėžiu, ar A1 magistralė į Klaipėdą – tai modernūs, plačiais keliais su atskirta eismo juosta keliai, atitinkantys visus tarptautinius standartus. Šiuose ruožuose dangos kokybė niekuo nenusileidžia Lenkijos ar Vokietijos keliams.
Problema slypi kitur – fragmentiškume. Lietuvoje turime puikių kelių atkarpų, bet jos neretai nutrūksta ties miestais ar kaimais, kur staiga reikia lėtinti iki 70 km/h ar net mažiau. Tokia situacija sukuria keistą paradoksą: net jei leistume važiuoti 130 km/h, vidutinis kelionės greitis vis tiek būtų panašus į dabartinį dėl dažnų greičio apribojimų.
Infrastruktūros problema taip pat apima apšvietimą, kelio ženklus ir avarinių sustojimo juostų būklę. Daugelis mūsų magistralių ruožų nakties metu yra prastai apšviesti, o kai kuriose vietose kelio ženklinimas nusidėvėjęs. Tai ypač aktualu rudens ir žiemos laikotarpiu, kai dienos trumpėja ir oro sąlygos prastėja.
Saugumo kultūra – skaudžioji tiesa
Jei būtume sąžiningi, turėtume pripažinti, kad didžiausia problema – ne keliai, o vairuotojai. Lietuvos eismo įvykių statistika vis dar gąsdinanti. Nors pastaraisiais metais situacija gerėja, mirčių keliuose skaičius tenkantis milijonui gyventojų vis dar viršija ES vidurkį. Dar svarbiau – mūsų vairuotojų kultūra dažnai palieka norėti geresnio.
Važiuojant Lietuvos keliais, nuolat matai pavojingus aplenkimus, nesilaikymą saugaus atstumo, agresyvų vairavimą. Daugelis vairuotojų vis dar nesuvokia, kad didesnis greitis reikalauja ne tik geresnės reakcijos, bet ir fundamentaliai kitokio požiūrio į vairavimą. Vokietijoje, kur autobanose galima važiuoti be greičio apribojimų, vairuotojai puikiai supranta, kada reikia užleisti vietą greitesniam automobiliui, kaip saugiai aplenkti ir kaip išlaikyti tinkamą atstumą.
Lietuva turi ir kitą problemą – sezoninį vairavimą. Didelė dalis gyventojų automobilį naudoja tik šiltuoju metų laiku, o žiemą pasirenka viešąjį transportą ar paprasčiausiai vengia vairuoti. Tai reiškia, kad daugelis vairuotojų neturi patirties vairuojant sudėtingomis oro sąlygomis, o tai dar labiau didina riziką.
Politinė valia ir visuomenės nuomonė
Greičio didinimo klausimas Lietuvoje tapo beveik politine tabu. Kiekvieną kartą, kai kažkas iškelia šią temą, iškart pasipila kritikos lavina apie nesaugumą, nesubrendusią visuomenę ir prioritetų klaidingumą. Politikai bijo šios diskusijos kaip ugnies – juk bet kokia avarija padidintame greičio ruože būtų nedelsiant prikišta kaip asmeninė atsakomybė.
Tačiau įdomu tai, kad visuomenės nuomonė nėra tokia vienareikšmė, kaip gali pasirodyti. Daugelis reguliariai keliais važinėjančių žmonių pritartų greičio didinimui bent jau moderniausių magistralių ruožuose. Problema ta, kad garsiausi būna tie, kurie prieštarauja, o tie, kurie pritaria, dažnai tyli.
Politinė valia taip pat susiduria su biurokratiniais barjerais. Greičio keitimas reikalauja ne tik sprendimo, bet ir papildomų investicijų į kelio ženklus, stebėjimo sistemas, policijos pajėgumų stiprinimą. Tai pinigai, kuriuos visada galima išleisti „svarbiems” dalykams, o greičio didinimas retai atrodo kaip prioritetas.
Ekonominė pusė – laiko vertė ir konkurencingumas
Kalbant apie greitį keliuose, dažnai pamirštame ekonominį aspektą. Lietuva – tranzitinė šalis, per kurią eina svarbūs krovinių srautai tarp Vakarų Europos ir Baltijos šalių. Kiekviena valanda, sutaupyta kelyje, reiškia mažesnes transporto sąnaudas, greitesnį prekių pristatymą ir didesnį konkurencingumą.
Paskaičiuokime paprastą pavyzdį: kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą yra maždaug 310 kilometrų. Važiuojant 110 km/h vidutiniu greičiu, kelionė užtruktų apie 2 valandas 49 minutes. Jei vidutinis greitis būtų 130 km/h, kelionė sutrumpėtų iki 2 valandų 23 minučių – sutaupoma 26 minutės. Vienam vairuotojui tai galbūt neatrodo daug, bet transporto kompanijoms, kurių sunkvežimiai šiuo maršrutu važinėja kasdien, tai gali reikšti tūkstančius eurų per metus.
Be to, yra ir psichologinis aspektas. Kai žmonės žino, kad kelionė užtruks trumpiau, jie labiau linkę keliauti, dažniau lanko kitus miestus, aktyviau dalyvauja ekonominiame gyvenime. Tai ypač svarbu regionų plėtrai – jei iš Vilniaus į Panevėžį galėtum nuvažiuoti per pusantros valandos vietoj dviejų, galbūt daugiau žmonių svarstytų galimybę ten dirbti ar investuoti.
Technologijos ir automatizacija – ateities sprendimai
Diskusija apie greitį keliuose neturėtų apsiriboti vien skaičiais ant ženklų. Šiuolaikinės technologijos siūlo daug įdomesnių sprendimų. Dinamiškas greičio reguliavimas, kai riba keičiasi priklausomai nuo oro sąlygų, eismo intensyvumo ir kitų veiksnių, jau seniai naudojamas Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitose šalyse.
Lietuva galėtų įdiegti protingas eismo valdymo sistemas, kurios automatiškai koreguotų greitį priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, gražią vasaros dieną, kai eismas nedidelis ir kelias sausas, sistema leistų važiuoti 130 km/h. Tačiau prasidėjus lietui ar padidėjus eismo intensyvumui, greitis automatiškai būtų sumažinamas iki saugesnio.
Tokios sistemos jau veikia ir rodo puikius rezultatus. Jos ne tik padidina vidutinį kelionės greitį, bet ir sumažina avaringumą, nes greitis visada atitinka realias sąlygas. Be to, šiuolaikiniai automobiliai vis dažniau turi adaptyvų greičio palaikymą ir kitas saugos sistemas, kurios padeda vairuotojui išlaikyti kontrolę net ir didesniu greičiu.
Kas turėtų keistis, kad galėtume važiuoti greičiau
Jei Lietuva tikrai nori prisivyti Europą greičio keliuose prasme, reikia kompleksinio požiūrio. Pirma, būtina užbaigti magistralių modernizavimą – ne tik dangos atnaujinimą, bet ir apšvietimo gerinimą, kelio ženklų atnaujinimą, avarinių sustojimo juostų įrengimą visuose ruožuose.
Antra, reikia investuoti į vairuotojų švietimą. Vien tik egzaminų sugriežtinimas nepadės – reikia nuolatinių kampanijų, priminančių apie saugų vairavimą, saugų atstumą, tinkamą elgesį kelyje. Galbūt verta apsvarstyti privalomų papildomų kursų įvedimą tiems, kurie nori važiuoti padidinto greičio ruožais.
Trečia, policija turi būti geriau aprūpinta ir apmokyta. Greičio kontrolė turėtų būti ne tik baudų rinkimas, bet ir prevencinė priemonė. Reikia daugiau mobilių patruliavimo ekipažų, kurie galėtų greitai reaguoti į pavojingas situacijas ir šalinti jas iš kelio.
Ketvirta, būtina pradėti nuo bandomųjų ruožų. Niekas nekalba apie tai, kad rytoj visoje Lietuvoje reikia kelti greitį iki 130 km/h. Pradėkime nuo kelių moderniausių ir saugiausių ruožų – pavyzdžiui, Via Baltica atkarpos tarp Kauno ir Panevėžio ar A1 magistralės ruožo iki Klaipėdos. Stebėkime rezultatus, rinkime duomenis, mokykimės iš klaidų.
Kelias į priekį – ne tik greičio klausimas
Galiausiai svarbu suprasti, kad greitis keliuose – tai ne tikslas savaime, o tik viena iš daugelio transporto sistemos tobulinimo priemonių. Lietuva atsilieka nuo Europos ne tik greičio prasme, bet ir bendros kelių kultūros, infrastruktūros kokybės, požiūrio į transportą kaip į svarbų ekonomikos variklį.
Norint pasivyti kaimynus, reikia ne tik keisti skaičius ant ženklų, bet ir keisti mąstymą. Reikia suprasti, kad modernūs, saugūs ir greiti keliai – tai investicija į šalies ateitį, į jos konkurencingumą, į žmonių gyvenimo kokybę. Kai vairuotojas gali greitai ir saugiai nuvažiuoti iš vieno miesto į kitą, tai naudinga visiems – ir verslui, ir šeimoms, ir valstybei.
Tuo pačiu negalime ignoruoti realių problemų. Jei mūsų vairuotojai dar nėra pasirengę didesniam greičiui, jei infrastruktūra kai kur vis dar nepakankamai gera, jei trūksta kontrolės mechanizmų – greičio didinimas gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Todėl kelias į priekį turėtų būti nuoseklus, apgalvotas ir pagrįstas realiais duomenimis, o ne emocijomis ar politiniais šūkiais.
Lietuva gali ir turėtų važiuoti greičiau – bet tik tada, kai bus pasirengusi tai daryti saugiai. O tam reikia dirbti jau dabar, investuoti, šviesti, tobulinti. Greitis ateis natūraliai, kai visa sistema bus tam pasiruošusi.
