Kiekvienais metais, artėjant didžiosioms metų šventėms, televizijos ekranuose ir interneto platformose neišvengiamai pasirodo žalias, niurzgantis, bet galiausiai širdį suminkštinantis personažas. 2000-ųjų metų filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko neprilygstamasis Džimas Keris (Jim Carrey), tapo neatsiejama Kalėdų kultūros dalimi. Nors dauguma žiūrovų moka filmo dialogus atmintinai ir žino kiekvieną siužeto vingį, tikra drama ir neįtikėtinos istorijos vyko ten, kur kameros nesisuko. Filmo kūrimo procesas buvo toks sudėtingas, brangus ir varginantis, kad jis galėjo apskritai nepasiekti kino teatrų. Už spalvingų dekoracijų ir komiškų grimasų slypi istorijos apie fizinį skausmą, CŽV konsultantus ir neįtikėtiną komandos atsidavimą.
Džimo Kerio kantrybės išbandymas: CŽV kankinimų metodai
Viena iš labiausiai šokiruojančių paslapčių, susijusių su šio filmo kūrimu, yra ta, kad Džimas Keris beveik atsisakė vaidmens jau pačią pirmąją filmavimo dieną. Priežastis buvo ne scenarijus ar nesutarimai su režisieriumi, o nepakeliamas grimas. Transformacija į Grinčą trukdavo apie aštuonias su puse valandos kiekvieną rytą. Aktorius jautėsi tarsi palaidotas gyvas po storu latekso, klijų ir kailio sluoksniu.
Pirmąją dieną grįžęs į savo treilerį, Keris buvo toks įtūžęs ir išsekęs, kad pramušė skylę sienoje ir pareiškė negalintis to tęsti. Filmo prodiuseris Brianas Grazeris suprato, kad praranda pagrindinę žvaigždę, todėl ėmėsi drastiškų priemonių. Jis pasamdė specialistą, kuris treniruoja CŽV (Centrinės žvalgybos valdybos) agentus, kaip ištverti kankinimus priešiškoje aplinkoje.
Šis ekspertas išmokė Džimą Kerį įvairių technikų, padedančių atsiriboti nuo fizinio diskomforto:
- Nuolatinis rūkymas (aktorius naudojo ilgą kandiklį, kad nenudegintų kostiumo), siekiant nusiraminti.
- Skausmo ignoravimo pratimai ir gilus kvėpavimas.
- Dėmesio nukreipimas klausantis muzikos ar žiūrint televiziją grimo metu.
Iš viso Džimas Keris su Grinčo kostiumu praleido 92 dienas. Vėliau aktorius juokavo, kad šį vaidmenį jam padėjo ištverti „Bee Gees“ muzika ir minėto specialisto patarimai, kaip neprarasti proto jaučiant klaustrofobiją savo paties kailyje.
Jako kailis, geltonos akys ir fizinis skausmas
Tai, ką žiūrovai mato ekrane kaip žalią, pūkuotą Grinčo kailį, iš tikrųjų buvo sudėtinga inžinerinė ir meninė konstrukcija. Kostiumas buvo pagamintas iš nudažyto jako kailio, kuris buvo prisiūtas prie specialaus elastingo kostiumo (spandekso). Kiekvienas plaukelis turėjo būti kruopščiai nudažytas žaliai, o pats kostiumas buvo beprotiškai karštas.
Tačiau didžiausią diskomfortą kėlė ne kailis, o kontaktiniai lęšiai. Džimas Keris privalėjo dėvėti didžiulius, geltonus kontaktinius lęšius, kurie visiškai uždengė jo raineles. Šie lęšiai buvo kieti ir nepatogūs, o dėl intensyvaus filmavimo aikštelės apšvietimo ir dirbtinio sniego (kuris iš tikrųjų buvo smulkintas plastikas ir druska), aktoriaus akys nuolat ašarojo ir skaudėjo.
Buvo dienų, kai skausmas tapdavo toks nepakeliamas, kad Keris tiesiog negalėdavo įsidėti lęšių. Tokiais atvejais režisierius Ronas Howardas nusprendė filmuoti scenas be jų, o vėliau geltonos akys buvo sukurtos naudojant kompiuterinę grafiką (CGI). Visgi, didžiąją laiko dalį aktorius kentė fizinį skausmą vardan autentiško vaizdo.
Grimo departamento rekordiniai pasiekimai
Filmas „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ įėjo į istoriją ne tik dėl Džimo Kerio kančių, bet ir dėl milžiniško grimo departamento darbo. Tai buvo vienas didžiausių grimo projektų kino istorijoje. Filmavimo aikštelėje nuolat dirbo apie 60 grimuotojų, kurie kasdien turėjo paruošti ne tik pagrindinį aktorių, bet ir šimtus „kasininkų“ (Whos) – miestelio gyventojų.
Legendinis grimo meistras Rickas Bakeris, pelnęs „Oskarą“ už šį filmą, sukūrė unikalius protezus kiekvienam aktoriui. Štai keletas įspūdingų skaičių:
- Buvo pagaminta daugiau nei 8000 veido protezų ir dirbtinių ausų.
- Kiekvienas statistas turėjo savo individualų veido detalių rinkinį.
- Dėl didelio kiekio protezų, grimo komandai teko sukurti savotišką „konvejerio“ sistemą, kad spėtų paruošti visus aktorius filmavimui.
Įdomu tai, kad Rickas Bakeris ir jo komanda turėjo užtikrinti, jog protezai netrukdytų aktoriams reikšti emocijų. Kiekviena nosis, kiekvienas smakras buvo sukurtas taip, kad judėtų kartu su aktoriaus veidu, o tai 2000-aisiais metais buvo didžiulis technologinis ir meninis iššūkis.
Režisieriaus solidarumas ir improvizuotos scenos
Režisierius Ronas Howardas, matydamas, kokią kančią išgyvena Džimas Keris, nusprendė parodyti solidarumą. Vieną dieną jis atvyko į filmavimo aikštelę 3:30 val. ryto ir pats atsisėdo į grimo kėdę. Jis paprašė, kad jam būtų uždėtas pilnas Grinčo kostiumas ir grimas. Kai Džimas Keris atvyko į aikštelę ir pamatė režisierių, apsirengusį kaip jo personažas, tai tapo didžiuliu moraliniu palaikymu visai komandai. Howardas tą dieną režisavo visą pamainą vilkėdamas šį kostiumą.
Be to, daugelis geriausių filmo momentų nebuvo parašyti scenarijuje. Džimas Keris yra žinomas dėl savo improvizacijos meistriškumo, ir šiame filme jis tai pademonstravo su kaupu:
- Staltiesės scena: Scenoje, kurioje Grinčas bando nuplėšti staltiesę nuo stalo, nejudindamas indų, iš pradžių buvo planuota, kad viskas tiesiog nukris. Tačiau Keris taip staigiai ir meistriškai truktelėjo staltiesę, kad indai liko stovėti. Režisierius nenutraukė filmavimo, o Keris, nepasimetęs, grįžo prie stalo ir rankomis numėtė visus indus ant žemės. Ši improvizacija pateko į galutinę versiją.
- Režisavimas: Scena, kurioje Grinčas rėkia ant šuns Makso, bandydamas jį „režisuoti“, buvo paties Kerio idėja, parodijuojanti patį Roną Howardą.
Kaskadiniai triukai ir dekoracijų mastas
Nors šiandien daugelis filmų yra filmuojami žaliame fone, „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ pasižymėjo neįtikėtino dydžio dekoracijomis. Didžioji dalis Kasvillio (Whoville) miestelio buvo pastatyta „Universal Studios“ aikštelėje. Tai buvo viena didžiausių dekoracijų, kada nors pastatytų šioje studijoje.
Tačiau net ir tokioje pasakoje netrūko pavojų. Filme gausu fizinio humoro ir kaskadinių triukų. Nors Džimas Keris atliko daugumą savo judesių, sudėtingiausioms scenoms, pavyzdžiui, slidinėjimui nuo kalno ar pavojingiems šuoliams, buvo pasitelkti profesionalūs kaskadininkai. Įdomu tai, kad net kaskadininkai turėjo dėvėti tuos pačius sudėtingus kostiumus ir protezus, kas itin apsunkino jų darbą ir matomumą atliekant pavojingus manevrus.
Paslėptos detalės, kurių galbūt nepastebėjote
Atidūs žiūrovai filme gali pastebėti daugybę smulkių detalių, kurios suteikia filmui papildomo žavesio. Pavyzdžiui, filmo pradžioje, kai rodomi Kasvillio gyventojai, galima pastebėti, kad jų veidai ir nosys šiek tiek skiriasi nuo filmo pabaigos. Taip yra todėl, kad filmavimo eigoje grimo technikos tobulėjo, ir kūrėjai nusprendė kai kuriuos ankstyvuosius kadrus palikti.
Kita įdomi detalė – paties Rono Howardo šeimos pasirodymas. Režisieriaus dukra Bryce Dallas Howard (kuri vėliau tapo garsia aktore) suvaidino epizodinį vaidmenį kaip viena iš miestelio gyventojų. Taip pat minioje galima pamatyti ir Rono Howardo tėvą bei brolį.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie filmą
Kiek laiko užtrukdavo Džimo Kerio grimas?
Grimo procesas vidutiniškai trukdavo apie 2,5–3 valandas kiekvieną rytą (pradžioje trukdavo net iki 8 valandų), o nuėmimas užtrukdavo dar apie valandą. Tai buvo alinantis procesas, reikalavęs milžiniškos kantrybės.
Ar tikrai Džimas Keris nekentė šunų, vaidinusių Maksą?
Ne, tai mitas. Nors filme Grinčas elgiasi šiurkščiai su Maksu, realybėje Džimas Keris puikiai sutarė su šunimi. Maksą vaidino kalytė vardu Kelley (kartu su penkiais kitais dubleriais). Ji buvo paimta iš gyvūnų prieglaudos. Keris dažnai tarp dublių žaisdavo su ja ir vaišindavo skanėstais.
Kodėl filmas yra toks tamsus lyginant su originalia knyga?
Režisierius Ronas Howardas ir scenaristai norėjo išplėsti daktaro Seusso knygos istoriją ir suteikti Grinčui daugiau psichologinio gylio. Jie siekė paaiškinti, kodėl Grinčas tapo toks piktas, todėl įtraukė jo vaikystės traumų istoriją, kuri suteikė filmui brandesnį ir šiek tiek tamsesnį atspalvį.
Ar Džimas Keris dainavo pats?
Taip, garsiąją dainą „You’re a Mean One, Mr. Grinch“ filme atlieka pats Džimas Keris. Jo vokalinis pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad daugelis žiūrovų manė, jog tai profesionalaus dainininko įrašas.
Filmo palikimas ir tęsiantis populiarumas
Nepaisant pradinių kritikų abejonių ir itin sudėtingo gamybos proceso, filmas tapo milžiniška finansine sėkme. Jis surinko daugiau nei 345 milijonus dolerių visame pasaulyje ir tapo tuo metu antruoju pelningiausiu kalėdiniu filmu istorijoje (pirmąją vietą užleisdamas tik „Vienas namuose“). Tačiau finansinė sėkmė yra tik viena medalio pusė.
Tikroji šio kūrinio vertė slypi jo gebėjime sujungti kartas. Vaikams tai yra spalvinga pasaka su juokingais personažais, o suaugusieji filme mato satyrą apie vartotojiškumą, materializmą ir tikrąją švenčių prasmę. Džimo Kerio vaidyba, nors ir paslėpta po storu grimo sluoksniu, sugebėjo perteikti gilų vienišumo jausmą ir norą būti priimtam.
Šiandien, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po premjeros, „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ išlieka techniniu kino stebuklu. Ricko Bakerio grimas, Rono Howardo vizija ir Džimo Kerio pasiaukojimas sukūrė pasaulį, kuris atrodo apčiuopiamas ir tikras. Žinant, kokias kančias teko patirti pagrindiniam aktoriui ir visai komandai, kiekviena scena įgauna naują prasmę, o žiūrovai gali tik dar labiau vertinti šį Kalėdų stebuklą.
