Kaip gimė bendra Europos valiuta
Kai 2002 metų sausio 1 dieną pirmieji eurų banknotai ir monetos pasiekė europiečių rankas, tai buvo ne staigus sprendimas, o ilgos kelionės kulminacija. Idėja sukurti bendrą Europos valiutą brendo dešimtmečius, o jos įgyvendinimas pareikalavo ne tik ekonominių reformų, bet ir politinės valios bei visuomenės pasitikėjimo.
Pirmieji rimti pokalbiai apie bendrą valiutą prasidėjo dar 1969 metais, kai Europos Bendrijos lyderiai susitiko Hagoje. Tačiau realūs žingsniai link euro atsirado tik aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo sukurta Europos valiutų sistema (EVS). Tai buvo savotiškas bandomasis variantas – šalys susitarė riboti savo valiutų svyravimus viena kitos atžvilgiu. Galima sakyti, kad tai buvo repeticija prieš didįjį spektaklį.
Tikrasis lūžis įvyko 1992 metais, kai Mastrichto sutartis nustatė konkrečius kriterijus ir terminus euro įvedimui. Šalys, norinčios prisijungti prie euro zonos, turėjo įrodyti, kad jų ekonomika stabili: infliacija neviršija 1,5 proc., biudžeto deficitas nesiekia 3 proc. BVP, o valstybės skola neperžengia 60 proc. BVP ribos. Šie kriterijai, nors dažnai kritikuojami kaip pernelyg griežti, tapo savotišku ekonominio brandos egzaminu.
Trys etapai link bendros valiutos
Euro įvedimas nebuvo vienos dienos reikalas. Procesas buvo suskirstytas į tris aiškius etapus, kurių kiekvienas turėjo savo tikslus ir iššūkius.
Pirmasis etapas (1990-1993) buvo skirtas kapitalo judėjimo liberalizavimui. Šalys turėjo panaikinti apribojimus, trukdančius laisvam pinigų srautui tarp valstybių narių. Tai skamba paprasta, bet praktikoje reiškė didžiulius pokyčius finansų sistemose – bankai turėjo prisitaikyti prie naujos realybės, kai pinigai galėjo laisvai keliauti per sienas.
Antrasis etapas (1994-1998) buvo skirtas konvergencijai – šalys intensyviai dirbo, kad atitiktų Mastrichto kriterijus. Buvo įkurtas Europos pinigų institutas, kuris vėliau tapo Europos Centriniu Banku. Šiame etape šalys ne tik tvarkė savo ekonomikas, bet ir mokėsi bendradarbiauti pinigų politikos klausimais. Kai kurioms šalims, ypač Italijai ir Ispanijai, tai buvo tikras iššūkis – teko vykdyti griežtas taupymo programas ir kovoti su įsisenėjusia infliacija.
Trečiasis etapas prasidėjo 1999 metų sausio 1 dieną, kai euras tapo oficialiu 11 šalių mokėjimo vienetu. Tiesa, pirmąjį trejus metus jis egzistavo tik kaip bezgrynieji pinigai – bankinėse operacijose, vertybinių popierių rinkose, tarptautinėje prekyboje. Paprasti žmonės dar naudojo savo nacionalines valiutas, bet jau žinojo, kad laikas skaičiuojamas.
Istorinė 2002-ųjų pradžia
Kai 2002 metų sausio 1 dieną euras tapo fizine realybe, tai buvo didžiausias logistikos iššūkis taikos metu. Reikėjo pakeisti 50 milijardų banknotų ir 250 milijardų monetų. Bankai, parduotuvės, automatai, kasų aparatai – visa tai turėjo būti paruošta naujoms grynųjų pinigų formoms.
Pirmosios dvylika šalių, priėmusių euro banknotus ir monetas, buvo: Austrija, Belgija, Vokietija, Graikija, Airija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Suomija ir Prancūzija. Graikija prisijungė šiek tiek vėliau – ji atitiko kriterijus tik 2001 metais, todėl grynieji eurai pas juos pasirodė kartu su visomis kitomis šalimis 2002-aisiais.
Perėjimo periodas buvo numatytas iki vasario pabaigos, bet praktikoje daugelis šalių grynuosius nacionalinės valiutos pinigus iš apyvartos išėmė jau per pirmąsias savaites. Žmonės stebėtinai greitai prisitaikė prie naujos valiutos, nors ir buvo baimių dėl kainų kilimo. Kai kurie verslininkai tikrai pasinaudojo situacija ir paslėptai pakėlė kainas, bet bendras infliacijos šuolis nebuvo toks dramatiškas, kaip kai kas prognozavo.
Lietuvos kelias į euro zoną
Lietuvai kelias į euro zoną buvo ilgas ir vingiuotas, kupinas netikėtų posūkių. Pirmą kartą bandėme įstoti 2007 metais, bet nepavyko – infliacija viršijo leidžiamą ribą vos 0,06 procentinio punkto. Tai buvo skaudus smūgis, ypač atsižvelgiant į tai, kad šalis jau buvo pasiruošusi perėjimui.
Po šio nesėkmės sekė finansų krizė, kuri atidėjo planus dar keliems metams. Tačiau krizė turėjo ir teigiamą efektą – ji privertė Lietuvą atlikti būtinas ekonomines reformas, sustiprinti fiskalinę drausmę ir geriau pasiruošti euro zonos reikalavimams.
2014 metų birželį Europos Komisija pagaliau patvirtino, kad Lietuva atitinka visus kriterijus. Infliacija buvo suvaldyta, biudžeto deficitas sumažintas, valstybės skola išlaikyta priimtiname lygyje. 2015 metų sausio 1 dieną Lietuva tapo devynioliktąja euro zonos nare ir paskutine iš Baltijos šalių, priėmusia bendrą valiutą.
Perėjimas nuo lito prie euro Lietuvoje vyko sklandžiai. Dviejų savaičių pereinamasis laikotarpis leido žmonėms palaipsniui atsisveikinti su nacionaline valiuta. Litai galėjo būti keičiami į eurus be komisinio atlygio dar ilgai po oficialaus perėjimo. Daugelis lietuvių su nostalgija atsisveikino su litu, bet praktinė euro naudos pusė greitai tapo akivaizdi – nebereikėjo keisti pinigų keliaujant po Europą, sumažėjo tarptautinių sandorių kaštai, padidėjo investuotojų pasitikėjimas.
Kas liko už euro zonos ribų
Nors euras šiandien yra 20 ES šalių valiuta, septyni Europos Sąjungos nariai vis dar naudoja savo nacionalines valiutas. Kiekviena iš šių šalių turi savo priežastis likti už euro zonos ribų.
Danija ir Švedija techniškai įsipareigojo įvesti eurą, bet praktikoje išsaugojo teisę atidėlioti šį sprendimą neribotam laikui. Danija net surengė du referendumus (2000 ir 2015 metais), ir abu kartus gyventojai balsavo prieš euro priėmimą. Švedai taip pat 2003 metais referendume atmetė eurą. Abiejose šalyse stiprus nacionalinės tapatybės jausmas ir pasitikėjimas savo centriniais bankais lemia skeptišką požiūrį į bendrą valiutą.
Lenkija, Vengrija, Čekija, Rumunija ir Bulgarija oficialiai yra įsipareigojusios įvesti eurą, kai atitiks kriterijus, bet neskuba. Lenkija, turinti didžiausią ekonomiką iš šių šalių, nuolat atidėlioja konkrečių terminų nustatymą. Čekija taip pat nedemonstruoja entuziazmo, nors jos ekonomika jau seniai atitinka daugumą kriterijų.
Kroatija tapo naujausiu euro zonos nariu 2023 metų sausio 1 dieną, parodydama, kad plėtra vis dar vyksta, nors ir lėčiau nei anksčiau. Tai buvo simboliškas žingsnis, parodantis, kad nepaisant visų iššūkių ir kritikos, euro projektas išlieka patrauklus naujiems nariams.
Kaip euras pakeitė Europos ekonomiką
Per daugiau nei du dešimtmečius euras fundamentaliai transformavo Europos ekonominį kraštovaizdį. Prekybos tarp euro zonos šalių apimtys išaugo maždaug 20 proc. – nebereikia apskaičiuoti valiutų kursų, nėra keitimo išlaidų, sumažėja rizika. Verslas gali planuoti ilgalaikius projektus nerimaujant dėl valiutos svyravimų.
Finansų rinkos tapo gilesnes ir likvidesnes. Obligacijų rinka euro zonoje išaugo į antrą pagal dydį pasaulyje po JAV. Tai suteikė įmonėms ir vyriausybėms daugiau galimybių pritraukti kapitalą geresnėmis sąlygomis. Mažesnės šalys, kurios anksčiau mokėdavo dideles palūkanas už skolinimąsi, gavo prieigą prie pigesnių finansavimo šaltinių.
Tačiau bendra valiuta turėjo ir šešėlinę pusę. 2010-2012 metų skolų krizė parodė, kad be bendros fiskalinės politikos bendra pinigų politika gali tapti problema. Graikija, Ispanija, Portugalija, Airija atsidūrė ties bankroto riba, nes negalėjo devalvuoti savo valiutos – tradicinio ekonominių sunkumų sprendimo būdo. Europos Centrinis Bankas turėjo imtis netradicinių priemonių, įskaitant masines obligacijų supirkimo programas, kad išgelbėtų euro zoną nuo subyrėjimo.
Krizė atskleidė konstrukcinį euro trūkumą: šalys dalijasi bendra valiuta, bet turi skirtingas ekonomikas, skirtingą produktyvumą, skirtingą konkurencingumą. Vokietija gali klestėti su stipriu euru, tuo tarpu Pietų Europos šalims reikėtų silpnesnės valiutos, kad skatintų eksportą ir turizmą. Šis disbalansas išlieka vienu didžiausių euro zonos iššūkių.
Europos Centrinis Bankas: galios centras Frankfurte
Europos Centrinis Bankas (ECB), įsikūręs Frankfurte, tapo viena įtakingiausių finansų institucijų pasaulyje. Jo vienintelis mandatas – palaikyti kainų stabilumą euro zonoje, siekiant infliacijos tikslo apie 2 proc. per metus. Skirtingai nuo Federalinio rezervų sistemos JAV, ECB neturi oficialaus mandato skatinti užimtumą ar ekonomikos augimą, nors praktikoje šie tikslai yra tarpusavyje susiję.
ECB prezidentai – nuo pirmojo Wimo Duisenbergo iki dabartinės Christine Lagarde – turėjo spręsti iššūkius, kurių jų pirmtakai nacionaliniuose centriniuose bankuose niekada nesusidurdavo. Kaip vykdyti pinigų politiką 20 skirtingų ekonomikų, kurios gyvena skirtingais ekonominiais ciklais? Kaip reaguoti į krizę, kai vienose šalyse reikia skatinti ekonomiką, o kitose – stabdyti perkaitimą?
Mario Draghi 2012 metais ištarė istorinius žodžius „Mes darysime viską, kas reikia” (Whatever it takes), kurie faktiškai išgelbėjo eurą nuo subyrėjimo. Jo vadovavimo laikotarpiu ECB pradėjo netradicines pinigų politikos priemones: neigiamas palūkanų normas, kiekybinį skatinimą, tikslines ilgalaikio refinansavimo operacijas. Šios priemonės buvo kontroversiškas, ypač Vokietijoje, kur tradiciškai vertinamas konservatyvus centrinio banko požiūris.
Christine Lagarde, tapusi ECB prezidente 2019 metais, susidūrė su COVID-19 pandemija ir vėliau – su didžiausia infliacija per kelis dešimtmečius. Jos vadovavimo laikotarpiu ECB turėjo greitai pereiti nuo ekonomikos skatinimo prie agresyvaus palūkanų normų kėlimo, bandant suvaldyti kainų augimą nepaskatinant recesijos.
Ką ateitis žada euro zonai
Euro zona šiandien stovi kryžkelėje. Iš vienos pusės, bendra valiuta įsitvirtino kaip antra svarbiausia pasaulio valiuta po JAV dolerio. Tarptautinėje prekyboje ir finansuose euras sudaro apie 20 proc. visų sandorių, nors tai vis dar gerokai mažiau nei dolerio dalis (apie 60 proc.). Bet euro svarba palaipsniui auga, ypač regionuose, geografiškai artimesniuose Europai.
Iš kitos pusės, struktūrinės problemos, kurios buvo akivaizdžios dar skolų krizės metu, nėra iki galo išspręstos. Bankų sąjunga, kuri turėjo užtikrinti finansinį stabilumą, vis dar nebaigta – trūksta bendros indėlių draudimo schemos. Fiskalinė sąjunga egzistuoja tik ribotai – nors yra bendrų fiskalinės drausmės taisyklių, nėra bendro biudžeto, kuris galėtų padėti šalims, patiriančioms asimetrinius šokus.
Diskusijos apie euro zonos reformą vyksta nuolat, bet progresas lėtas. Vokietija ir Šiaurės šalys priešinasi bet kokiems žingsniams link didesnio fiskalinio solidarumo, bijodamos, kad teks mokėti už Pietų šalių neatsargumą. Pietų šalys, atvirkščiai, teigia, kad be didesnio solidarumo mechanizmo euro zona išliks pažeidžiama krizių akivaizdoje.
Praktiškai kalbant, tiems, kas stebi euro zonos raidą ar planuoja investicijas, svarbu suprasti kelis dalykus. Pirma, nepaisant visų problemų, euro zona greičiausiai nesubyrės – politinė valia išsaugoti bendrą valiutą yra stipri, o išstojimo kaštai būtų milžiniški. Antra, ECB pinigų politika ir toliau bus pagrindinis veiksnys, lemiantis ekonominę raidą – verta atidžiai sekti ECB sprendimus ir prezidentės kalbas. Trečia, struktūriniai skirtumai tarp euro zonos šalių išliks dar ilgai, todėl investuojant ar planuojant verslą svarbu vertinti konkrečios šalies, o ne visos euro zonos rodiklius.
Skaitmeninė era kelia naujus klausimus. Ar Europos Centrinis Bankas turėtų išleisti skaitmeninį eurą? Kaip konkuruoti su privačiomis kriptovaliutomis ir užsienio skaitmeninėmis valiutomis? ECB jau vykdo bandomuosius projektus, bet sprendimai bus priimti atsargiai – centriniai bankai neskuba, nes klaidos kaina būtų pernelyg didelė.
Geopolitinė įtampa taip pat veikia euro ateitį. Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad ekonominis saugumas ir strateginė autonomija tampa vis svarbesni. Euras gali tapti įrankiu mažinti priklausomybę nuo dolerio ir stiprinti Europos geopolitinę įtaką, bet tam reikia gilesnes ir likvidesnės euro finansų rinkos bei platesnio euro naudojimo tarptautinėje prekyboje.
Plėtros perspektyva taip pat lieka atvira. Nors dabartiniai kandidatai neskuba, ilgalaikėje perspektyvoje tikėtina, kad dar kelios šalys prisijungs. Lenkija, turinti didžiausią ekonomiką iš likusių už euro zonos ribų ES šalių, anksčiau ar vėliau greičiausiai priims eurą, nors politinė situacija šiuo metu tam nepalanki. Tai dar labiau sustiprins euro zoną ir padidins jos ekonominį svorį pasaulyje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad euras per daugiau nei du dešimtmečius nuo grynųjų pinigų įvedimo tapo neatskiriama Europos tapatybės dalimi. Jis išgyveno finansų krizę, skolų krizę, pandemiją ir infliacijos šuolį. Kiekviena krizė stiprino institucinį pagrindą ir politinę valią išsaugoti bendrą valiutą. Nors iššūkių lieka daug, euro projektas tęsiasi, evoliucionuoja ir prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio. Tiems, kas stebi ekonomines tendencijas, euro zona išlieka vienu įdomiausių ir svarbiausių eksperimentų šiuolaikinėje ekonomikoje – bandymu sujungti skirtingas šalis po viena valiuta išsaugant jų politinį savarankiškumą.
