Perėjimas prie euro: kaip tai vyko ir kodėl dabar apie tai vėl kalbame
Lietuva oficialiai įsivedė eurą 2015 metų sausio 1 dieną, tapdama 19-ąja Europos Sąjungos nare, priėmusia bendrą valiutą. Tačiau štai įdomybė – praėjus beveik dešimtmečiui, diskusijos apie litą ne tik nenutrūko, bet kai kuriais aspektais net suintensyvėjo. Socialiniuose tinkluose vis dažniau matome nostalgiškas nuotraukas su litais, skaičiuoklėmis perskaičiuojančias kainas iš eurų atgal į litus, o vyresnioji karta vis dar kartais sako „tai būtų apie 35 litai” vietoj „apie 10 eurų”.
Šis reiškinys nėra unikalus tik Lietuvai – panašius procesus matėme ir kitose šalyse, perėjusiose prie euro. Tačiau Lietuvos atvejis ypatingas dėl kelių priežasčių: santykinai trumpo lito „gyvenimo” (jis buvo atkurtas tik 1993 metais), stipraus emocinio prisirišimo prie nacionalinės valiutos ir specifinių ekonominių aplinkybių, kuriomis vyko perėjimas.
Techninis perėjimo procesas ir jo palikimas
Perėjimas prie euro Lietuvoje buvo suplanuotas ir įgyvendintas gana sklandžiai, bent jau techninės pusės požiūriu. Fiksuotas konversijos kursas – 3,4528 lito už vieną eurą – buvo nustatytas remiantis tuometine rinkos situacija. Bankai, prekybos centrai, viešosios įstaigos turėjo pasiruošti iš anksto, o gyventojai galėjo keisti litus į eurus tiek iki, tiek po oficialaus perėjimo.
Dviguba kainų rodymo sistema veikė dar kelerius metus po perėjimo – ant prekių kainų buvo nurodytos sumos tiek eurais, tiek litais. Teoriškai tai turėjo padėti žmonėms geriau orientuotis naujoje valiutoje. Praktiškai šis mechanizmas veikė nevienareikšmiškai – vieni juo naudojosi aktyviai, kiti tiesiog ignoravo.
Bankas litus į eurus keitė nemokamai, tačiau daugelis žmonių vis tiek jautė tam tikrą nepatogumą. Ypač tai liečia vyresniąją kartą, kuri per savo gyvenimą jau buvo patyrusi kelis valiutų keitimus – nuo sovietinių rublių prie talonų, nuo talonų prie litų, o dabar dar ir prie eurų.
Ekonominė realybė prieš ir po euro įvedimo
Vienas didžiausių mitų, susijusių su euro įvedimu Lietuvoje, – kad būtent valiutos keitimas sukėlė didžiulį kainų šuolį. Realybė yra sudėtingesnė. Statistikos departamento duomenys rodo, kad infliacija 2015 metais iš tiesų buvo neigiama (-0,7 proc.), o 2016-aisiais – vos 0,7 procento. Tačiau subjektyvus kainų augimo suvokimas buvo visai kitoks.
Šis fenomenas turi pavadinimą – „suvokiamoji infliacija”. Žmonės linkę labiau pastebėti ir įsiminti kainų padidėjimus nei sumažėjimus. Be to, kai kurie verslininkai tikrai pasinaudojo perėjimo momentu ir „suapvalino” kainas savo naudai. Jei prekė kainavo 3,45 lito, logiška būtų ją įkainoti 1 euru, bet kai kurie prekybininkai nustatė 1,20 ar net 1,50 euro.
Ypač stipriai tai pajuto mažas kasdienių pirkimų segmentas – duona, pienas, laikraščiai, kava kavinėje. Būtent šios kasdien perkamos prekės ir formuoja bendrą įspūdį apie kainų lygį. Jei anksčiau kavos puodelis kainavo 5 litus (apie 1,45 euro), po perėjimo daugelyje vietų jis staiga tapo 2 eurų vertės.
Psichologinis aspektas: kodėl skaičiuojame atgal į litus
Beveik dešimtmetį naudojant eurą, daugelis lietuvių vis dar instinktyviai perskaičiuoja didesnes sumas atgal į litus. Tai nėra tik senjorų įprotis – net jaunesnė karta, kuri studijavo ar pradėjo dirbti jau euro eroje, kartais sugeba tai padaryti.
Psichologai šį reiškinį aiškina keliais veiksniais. Pirma, litas buvo vertingesnis nei euras skaičiais – už tą pačią prekę reikėjo „sumokėti” daugiau litų nei eurų. Tai sukūrė iliuziją, kad pinigai turi didesnę vertę, nors realiai perkamoji galia išliko panaši. Antra, litas buvo siejamas su tam tikru stabilumo ir nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos istorijoje.
Trečia, ir galbūt svarbiausia, priežastis – atlyginimų psichologija. Kai žmogus gaudavo 2000 litų atlyginimą, tai skambėjo solidžiau nei 580 eurų, nors reali vertė ta pati. Šis psichologinis efektas veikia iki šiol – kai kas jaučiasi „neturtingesni” su mažesniais skaičiais banko sąskaitoje, nors objektyviai nieko nepasikeitė.
Socialinė nostalgija ir jos priežastys
Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose atsirado tikras nostalgijos litui bumas. Žmonės dalijasi senomis nuotraukomis su litais, kuria memų apie perskaičiavimą į litus, net organizuoja „litų muziejus” namuose. Šis reiškinys ypač suintensyvėjo COVID-19 pandemijos metu ir po jos, kai bendrai išaugo nostalgija „geresniais laikais”.
Bet ar tie laikai tikrai buvo geresni? Objektyviai žiūrint – ne visada. Ekonominiai rodikliai rodo, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui, vidutiniai atlyginimai ir gyvenimo kokybė euro eroje augo sparčiau nei lito laikais. Tačiau subjektyvus suvokimas skiriasi, ir tam yra priežasčių.
Lito era sutampa su tam tikru optimizmo laikotarpiu – Lietuva ką tik tapo ES nare (2004), ekonomika augo sparčiai, žmonės jautė teigiamus pokyčius. Euro įvedimas įvyko jau po 2008-2009 metų finansų krizės, ekonominio nuosmukio, emigracijos bangos. Nors valiuta tiesiogiai nesukėlė šių problemų, ji asocijuojasi su sudėtingesniu laikotarpiu.
Praktinės euro įvedimo pasekmės šiandien
Nepaisant nostalgijos, euro įvedimas atnešė ir aiškių praktinių privalumų, kuriuos kartais pamirštame. Keliaujant po Europos Sąjungą nebereikia keisti valiutos ir mokėti komisinių. Verslas lengviau prekiauja su kitomis ES šalimis, nes išnyko valiutos kurso svyravimų rizika. Investuotojai mato Lietuvą kaip stabilesnę ir patikimesnę šalį.
Palūkanų normos paskoloms sumažėjo – tai vienas iš svarbiausių, bet mažiausiai pastebimų euro privalumų. Būdama euro zonoje, Lietuva gali skolintis pigiau nei tai būtų įmanoma su nacionaline valiuta. Tai reiškia pigesnes būsto paskolas, verslo kreditus, valstybės skolinimosi kaštus.
Kita vertus, netekome galimybės savarankiškai valdyti pinigų politiką. Lietuvos bankas nebegali keisti palūkanų normų ar spausdinti pinigų reaguodamas į vietines ekonomines aplinkybes. Šis sprendimų priėmimas perkeltas į Europos Centrinį Banką Frankfurte, kuris atsižvelgia į visos euro zonos, o ne atskiros Lietuvos, interesus.
Kaip kitos šalys išgyveno panašius pokyčius
Lietuvos patirtis nėra unikali. Latvija įsivedė eurą 2014 metais, Estija – dar anksčiau, 2011-aisiais. Visose trijose Baltijos šalyse matėme panašius procesus: pirminį pritarimą, vėlesnį nusivylimą kainų augimu, ilgalaikį prisitaikymą ir galiausiai – nostalgijos bangą.
Įdomu, kad Lenkija, kuri yra ES narė nuo 2004 metų, vis dar naudoja savo nacionalinę valiutą – zlotą. Nors formaliai Lenkija įsipareigojo priimti eurą, praktiškai šis procesas nuolat atidedamas. Lenkų visuomenės apklausos rodo, kad dauguma gyventojų nepritaria euro įvedimui. Ar jie teisūs? Sunku pasakyti – kiekviena situacija unikali.
Slovakija įsivedė eurą 2009 metais, krizės įkarštyje, ir patyrė panašius sunkumus kaip Lietuva. Tačiau praėjus laikui, slovakai pripažįsta, kad euro narystė padėjo jiems geriau ištverti ekonominius sukrėtimus. Slovėnija, pirmoji iš buvusių socialistinių šalių priėmusi eurą (2007), šiandien laiko tai vienu sėkmingiausių savo ekonominių sprendimų.
Ar galimas grįžimas prie lito ir ką tai reikštų
Kartais socialiniuose tinkluose ar politinėse diskusijose iškyla mintis apie grįžimą prie lito. Realistiškai vertinant, tokia galimybė yra beveik nulinė, ir štai kodėl.
Pirma, tai būtų teisinė košmaras. Lietuva pasirašė tarptautinius įsipareigojimus dėl euro narystės, kurių atsisakymas reikštų rimtą tarptautinės teisės pažeidimą. Antra, ekonominės pasekmės būtų katastrofiškos – investuotojai bėgtų iš šalies, paskolų palūkanos šoktų į viršų, verslas prarastų pasitikėjimą. Trečia, techniškai tai būtų neįmanoma įgyvendinti be milžiniškų sąnaudų ir chaosu.
Vienintelis realus scenarijus, kai Lietuva galėtų grįžti prie nacionalinės valiutos, būtų visos euro zonos žlugimas. Tačiau net ir tokiu atveju greičiausiai būtų ieškoma kitų sprendimų nei tiesiog grįžimas prie senų valiutų.
Todėl nostalgija litui turėtų likti būtent tuo – nostalgija, prisiminimu, emociniu ryšiu su tam tikru Lietuvos istorijos laikotarpiu. Praktiškai litas liko istorijoje, ir ten jis tikriausiai ir liks.
Ką daryti su likučiais litų ir kaip išsaugoti atmintį
Jei namuose vis dar turite litų, žinokite, kad juos vis dar galima iškeisti į eurus Lietuvos banke be jokio laiko apribojimo. Tai gana reta praktika – daugelis šalių nustato terminus, po kurių sena valiuta tampa tiesiog popieriaus gabalėliais. Lietuva šiuo atžvilgiu pasielgė gana liberaliai.
Monetos keičiamos iki 2023 metų sausio 1 dienos, tačiau banknotai – neribotą laiką. Taigi jei radote senelių stalčiuje pamirštas 100 litų, jos vis dar turi vertę ir gali būti iškeistos. Tiesa, daugelis žmonių renkasi šiuos pinigus pasilikti kaip suvenyrą ar kolekcinį daiktą.
Lito banknotai ir monetos iš tiesų yra gražūs ir turi kultūrinę vertę. Ant jų pavaizduoti Lietuvos didikai, rašytojai, istoriniai asmenys. Kai kurie kolekcionieriai aktyviai renka litus, ypač retus ar specialius leidinius. Jei turite tokių namuose, galbūt verta pasitikrinti jų kolekcinę vertę – kai kurie egzemplioriai gali būti verti daugiau nei nominali vertė.
Muziejuose ir parodose litas taip pat užima savo vietą. Lietuvos banko pinigų muziejuje galima pamatyti visą Lietuvos valiutų istoriją – nuo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos litų iki šiuolaikinių eurų. Tai geras būdas supažindinti jaunesniąją kartą su šalies ekonomine istorija.
Gyvenimas su eurais: praktiniai patarimai ir perspektyvos
Praėjus beveik dešimtmečiui su eurais, laikas pripažinti – tai mūsų realybė, ir geriau su ja susitaikyti nei nuolat žvalgytis atgal. Keletas praktinių patarimų, kaip geriau gyventi euro zonoje ir išnaudoti jos privalumus.
Pirma, nustokite perskaičiuoti kainas atgal į litus. Tai tik palaiko dirbtinį stresą ir neleidžia pilnai prisitaikyti prie naujos valiutos. Geriau pradėkite mąstyti eurais – kiek euras gali nusipirkti, kokia yra reali prekių vertė eurais. Po kelerių metų tai tampa natūralu.
Antra, išnaudokite euro zonos privalumus. Keliaujant nebereikia keisti pinigų, todėl galite laisviau planuoti keliones po Europą. Perkant prekes iš kitų ES šalių internetu, nebėra valiutos konversijos mokesčių. Investuojant į euro zonos vertybinius popierius, išvengiama valiutos rizikos.
Trečia, stebėkite ne valiutą, o realią perkamąją galią. Svarbu ne tai, ar gaunate 600, ar 2000 eurų, o tai, ką už tuos pinigus galite nusipirkti. Lietuvoje atlyginimai auga, bet auga ir kainos – svarbu, kad pirmasis augimas lenkia antrąjį.
Ketvirta, mokykite vaikus mąstyti eurais nuo pat pradžių. Jaunoji karta, kuri užaugo su eurais, neturi tos nostalgijos ir psichologinių barjerų, kuriuos turime mes. Jiems euras yra natūrali, savaime suprantama valiuta, ir tai gerai.
Euro zona šiandien susiduria su savo iššūkiais – infliacija, skirtingi ekonominių situacijų šalyse narėse, pinigų politikos dilemos. Tačiau Lietuvai, kaip mažai ir atvirai ekonomikai, narystė euro zonoje vis tiek suteikia daugiau stabilumo nei savarankiškas plaukiojimas su nacionaline valiuta būtų suteikęs. Istorija su litu baigėsi, prasidėjo nauja era, ir geriausia, ką galime padaryti, – išmokti joje gyventi kuo sėkmingiau, neužmirštant praeities, bet ir nesukant galvos tik į ją.
