Daugeliui žmonių, net ir praktikuojantiems katalikams, eiti išpažinties gali būti nemenkas iššūkis. Širdies plakimas stovint eilėje prie klausyklos, baimė pamiršti svarbią nuodėmę ar tiesiog nežinojimas, kaip tiksliai suformuluoti savo mintis, yra visiškai natūralūs jausmai. Tačiau kunigai nuolat pabrėžia, kad Susitaikymo sakramentas nėra teismas ar egzaminas, kurį reikia išlaikyti be klaidų. Tai visų pirma yra susitikimas su Dievo gailestingumu, dvasinė ligoninė, kurioje siela gydoma nuo nuodėmės žaizdų. Norint, kad šis susitikimas būtų vaisingas ir atneštų tikrą vidinę ramybę, svarbu ne tik žinoti ritualinę eigą, bet ir suprasti esminę šio sakramento prasmę bei vengti dažniausiai pasitaikančių klaidų.
Kodėl pasiruošimas yra svarbesnis už pačią išpažintį?
Viena iš pagrindinių kunigų įžvalgų yra ta, kad gera išpažintis prasideda toli gražu ne tada, kai atsiklaupiate klausykloje. Ji prasideda namuose ar bažnyčios suole, atliekant sąžinės sąskaitą. Be tinkamo pasiruošimo išpažintis dažnai tampa paviršutiniška arba virsta tiesiog padrikų įvykių atpasakojimu. Kunigai rekomenduoja skirti pakankamai laiko tylai ir maldai, prašant Šventosios Dvasios šviesos pamatyti savo veiksmus tokius, kokie jie yra Dievo akivaizdoje.
Sąžinės sąskaita neturėtų būti vien tik „blogų darbų sąrašo” sudarymas. Tai gilesnis žvilgsnis į savo santykį su Dievu, artimu ir pačiu savimi. Pasiruošimui labai padeda Dekalogo (Dešimties Dievo įsakymų) arba Bažnyčios įsakymų peržvelgimas. Tačiau svarbu savęs paklausti ne tik „ką padariau blogo?”, bet ir „ko nepadariau gero?”. Apleidimo nuodėmės dažnai lieka nepastebėtos, nors jos gali stipriai stabdyti dvasinį augimą.
Penkios sąlygos gerai išpažinčiai
Bažnyčios mokymas ir kunigų praktika išskiria penkis esminius žingsnius, kuriuos būtina žinoti kiekvienam, norinčiam tinkamai atlikti išpažintį. Jei praleidžiamas bent vienas iš jų, sakramentas gali būti nepilnas ar net negaliojantis.
- Sąžinės sąskaita. Tai jau minėtas nuoširdus savo poelgių, žodžių ir minčių įvertinimas.
- Gailestis. Tai yra svarbiausia dalis. Be nuoširdaus gailesčio nuodėmės negali būti atleistos. Gailestis nėra vien emocija ar ašaros; tai valios sprendimas nusigręžti nuo blogio, nes jis įžeidžia Dievą.
- Tvirtas ryžtas taisytis. Tai pasižadėjimas sau ir Dievui vengti nuodėmės ir progų, kurios veda į ją. Jei einama išpažinties iš anksto planuojant vėl daryti tą pačią nuodėmę, išpažintis tampa nenuoširdi.
- Išpažintis. Nuodėmių išsakymas kunigui. Jis turi būti konkretus, aiškus ir pilnas.
- Atgaila. Kunigo paskirtos maldos ar veiksmo atlikimas bei žalos atitaisymas (pavyzdžiui, atsiprašyti įžeisto žmogaus, grąžinti pavogtą daiktą).
Kaip vyksta pati išpažintis: žingsnis po žingsnio
Kai ateina jūsų eilė, prieikite prie klausyklos. Galite rinktis klauptis už grotelių (anonimiškiau) arba sėstis priešais kunigą, jei tokia galimybė yra numatyta. Štai kaip atrodo eiga:
- Pasisveikinkite katalikišku pasveikinimu: „Garbė Jėzui Kristui”. Kunigas atsakys: „Per amžius amen”.
- Persižegnokite. Kunigas taip pat jus palaimins.
- Pasakykite, kada paskutinį kartą buvote išpažinties. Tai labai svarbu kunigui, kad jis suprastų jūsų dvasinę būklę – ar tai savaitės, ar dešimties metų laikotarpis.
- Trumpai pristatykite savo statusą (vedęs, netekėjusi, studentas, našlys ir pan.), nes tai padeda kunigui geriau suprasti jūsų gyvenimo aplinkybes.
- Išvardinkite savo nuodėmes. Pradėkite nuo sunkiausių (mirtinų) nuodėmių. Būtina pasakyti ne tik pačią nuodėmę, bet ir (jei tai mirtina nuodėmė) apytikslį skaičių ar dažnumą. Lengvąsias nuodėmes galima apibendrinti, tačiau mirtinas būtina įvardinti konkrečiai.
- Baigę vardinti, pasakykite: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti.”
- Tuomet klausykite kunigo. Jis gali duoti patarimų, paaiškinimų ir paskirs atgailą.
- Kunigas pakvies gailėtis. Galite sukalbėti išmoktą gailesčio maldą arba savais žodžiais išreikšti apgailestavimą.
- Kunigas tars išrišimo žodžius. Kai jis sako „…aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…”, persižegnokite ir atsakykite „Amen”.
- Padėkokite kunigui ir eikite atlikti paskirtos atgailos.
Dažniausios klaidos, kurių reikėtų vengti
Kunigai dažnai pastebi, kad žmonės, net ir turėdami geriausių ketinimų, daro klaidas, kurios apsunkina išpažintį arba sumenkina jos dvasinę naudą. Štai keletas dalykų, kurių reikėtų vengti:
Kitų žmonių nuodėmių pasakojimas
Tai viena dažniausių klaidų. Žmonės pradeda pasakoti, koks blogas jų vyras, kokie neklausau vaikai ar koks nesupratingas viršininkas. Išpažintis yra jūsų asmeninis susitikimas su Dievu. Kunigui nereikia žinoti jūsų artimųjų nuodėmių; jam reikia išgirsti, kaip jūs reagavote į tas situacijas (pvz., „supykau”, „įžeidžiau”, „keršijau”). Susikoncentruokite tik į savo veiksmus.
Savęs teisinimas
Neretai penitentai (atgailautojai) išvardija nuodėmę, bet iškart prideda pasiteisinimą: „Pavogiau, bet man labai mažai moka”, „Aprėkiau žmoną, bet ji mane išprovokavo”. Išpažintis reikalauja nuolankumo. Dievas žino visas aplinkybes. Jei pradedate teisintis, reiškia, dar nesate visiškai prisiėmę atsakomybės už savo veiksmus.
Abstrakčios frazės ir migloti pasakymai
Vengtina sakyti „esu tiesiog nusidėjėlis”, „viskuo nusikaltau” arba „nieko neužmušiau, nieko nepavogiau”. Tokios frazės nieko nepasako apie jūsų realią dvasinę būklę. Nuodėmes reikia vadinti tikraisiais vardais: „melavau”, „žiūrėjau pornografiją”, „praleidau Šv. Mišias sekmadienį”. Taip pat nereikia leistis į smulkmeniškas detales, kurios nekeičia nuodėmės esmės (pvz., koks buvo oras, kai susipykote), tačiau nuodėmės rūšį įvardinti būtina.
Išpažintis kaip psichoterapijos seansas
Nors kunigas gali duoti patarimą, klausykla nėra vieta ilgiems psichologiniams pokalbiams ar gyvenimo problemų sprendimui. Jei turite sudėtingą situaciją, kuriai reikia ilgesnio pokalbio, geriau susitarti su kunigu dėl dvasinio pokalbio atskiru laiku, o išpažinties metu koncentruotis į nuodėmių atleidimą.
Mirtina ar lengvoji nuodėmė: kodėl svarbu skirti?
Daugelis tikinčiųjų painioja mirtinas ir lengvąsias nuodėmes. Mirtina nuodėmė yra ta, kuri visiškai nutraukia ryšį su Dievu. Kad nuodėmė būtų mirtina, reikia trijų sąlygų: tai turi būti svarbus dalykas (didelis blogis), ji padaryta sąmoningai (suprantant, kad tai blogai) ir laisva valia (niekieno neverčiamam). Mirtinas nuodėmes privaloma išpažinti. Jei sąmoningai nuslepiama bent viena mirtina nuodėmė, visa išpažintis tampa šventvagiška ir negaliojanti.
Lengvosios nuodėmės (kasdienės silpnybės, nekantrumas, išsiblaškymas maldoje) nenutraukia draugystės su Dievu, bet ją atšaldo. Nors jų išpažinti nėra griežtai privaloma (jos atleidžiamos ir per Mišias, gailesčio akto metu, priimant Komuniją), Bažnyčia labai rekomenduoja jas išpažinti, nes tai padeda ugdyti sąžinę ir kovoti su blogais įpročiais.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Net ir žinant teoriją, dažnai kyla praktinių klausimų. Štai keletas atsakymų į dažniausiai kunigams užduodamus klausimus:
Ką daryti, jei po išpažinties prisiminiau pamirštą nuodėmę?
Jei nuodėmę pamiršote netyčia, ji yra atleista kartu su kitomis (nes turėjote intenciją išpažinti viską). Dėl to nereikia jaudintis ar eiti iš naujo išpažinties tą pačią dieną. Tiesiog tą pamirštą nuodėmę paminėkite per kitą eilinę išpažintį.
Ar kunigas gali kam nors papasakoti mano nuodėmes?
Jokiu būdu. Išpažinties paslaptis yra absoliuti. Kunigas negali išduoti penitento nei žodžiu, nei ženklu, nei jokiu kitu būdu, net jei jam grėstų mirtis ar kalėjimas. Bažnyčios teisė už išpažinties paslapties sulaužymą numato griežčiausią bausmę – ekskomuniką (atskyrimą nuo Bažnyčios).
Kaip dažnai reikia eiti išpažinties?
Bažnyčios įsakymai nurodo atlikti išpažintį bent kartą per metus (paprastai apie Velykas). Tačiau norint gyventi pilnavertį dvasinį gyvenimą, rekomenduojama eiti reguliariai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį, arba kaskart sunkiai nusidėjus.
Jaučiu didelę gėdą sakyti tam tikrą nuodėmę. Ką daryti?
Gėda yra natūrali, ji rodo, kad suprantate nuodėmės bjaurumą. Tačiau atminkite: kunigas yra girdėjęs tūkstančius nuodėmių, vargu ar jį kuo nors nustebinsite. Be to, kunigai dažniau jaučia pagarbą žmogui, kuris drįsta atvirai pripažinti savo klaidą, nei smerkimą. Įveikta gėda tampa dvasine pergale.
Ar galima eiti išpažinties, jei neplanuoju keistis?
Ne. Jei nėra ryžto taisytis, trūksta esminės sakramento sąlygos. Pavyzdžiui, jei gyvenate netvarkingame santuokiniame ryšyje ir neketinate to keisti, kunigas negali suteikti išrišimo, nes jūsų valia vis dar priešinasi Dievo įsakymams.
Atvirumas Dievo malonei ir nauja pradžia
Svarbiausia suprasti, kad išpažintis nėra skirta tam, kad pasijustumėte blogai dėl savo praeities. Priešingai – ji skirta tam, kad pasijustumėte laisvi savo ateičiai. Kunigai dažnai lygina išpažintį su sunkios kuprinės nusiėmimu po ilgo žygio. Išėjus iš klausyklos, siela turi jaustis lengvesnė.
Nereikėtų susitelkti vien į juridinį nuodėmės atleidimo aspektą. Tai yra gydymo procesas. Kiekviena nuoširdi išpažintis suteikia ne tik nuodėmių atleidimą, bet ir specialią sakramentinę malonę – jėgų kovoti su pagundomis ateityje. Todėl net jei ir vėl nupuolate į tas pačias nuodėmes, neverta nusiminti. Dievo kantrybė yra begalinė, o reguliarus „sielos prausimas” pamažu, bet užtikrintai keičia žmogaus charakterį, ugdo dorybes ir artina prie šventumo.
