Galvos odos niežulys yra vienas iš tų simptomų, kuris ne tik sukelia fizinį diskomfortą, bet ir akimirksniu pasėja nerimą dėl galimos pedikuliozės, liaudiškai vadinamos utėlėtumu. Nors dažniausiai baltos dalelės plaukuose tėra paprasčiausios pleiskanos ar kosmetikos priemonių likučiai, tėvams, pamačiusiems kažką įtartino vaiko galvoje, arba suaugusiesiems, pajutusiems nuolatinį kasymąsi, kyla panika. Gydytojai pabrėžia, kad gebėjimas vizualiai atskirti parazitus nuo odos problemų yra esminis pirmasis žingsnis, padedantis išvengti nereikalingo cheminio gydymo arba, priešingai, leidžiantis laiku sustabdyti infekcijos plitimą šeimoje ir kolektyve.
Kaip atrodo galvinė utėlė?
Norint atpažinti priešą, pirmiausia reikia žinoti, kaip jis atrodo. Galvinė utėlė (lot. Pediculus humanus capitis) yra mažas, besparnis vabzdys, kuris gyvena tik žmogaus plaukuose ir minta krauju. Suaugusi utėlė yra maždaug sezamo sėklos dydžio – jos ilgis svyruoja nuo 2 iki 4 milimetrų.
Spalva yra vienas iš klaidinančių faktorių. Nors dažnai įsivaizduojama, kad utėlės yra juodos, iš tikrųjų jų spalva gali kisti. Išalkusi utėlė dažniausiai būna pilkšva arba pilkai balta, todėl šviesiuose plaukuose ją pamatyti itin sunku. Tačiau pasimaitinusi žmogaus krauju, ji įgauna rausvą, rūdžių ar tamsiai rudą atspalvį, todėl tampa geriau matoma. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad utėlės turi šešias kojas su specialiais kabliukais galuose, kurie leidžia joms itin tvirtai laikytis už plauko stiebo ir greitai judėti galvos oda. Skirtingai nei blusos, utėlės nešokinėja ir neskraido – jos tik ropoja.
Glindos: didžiausias iššūkis atpažįstant
Dažniausiai žmonės pastebi ne pačias utėles, kurios yra greitos ir vengia šviesos, o jų kiaušinėlius, vadinamus glindomis. Būtent glindos dažniausiai painiojamos su pleiskanomis. Ką tik padėtos glindos yra tvirtai priklijuotos prie plauko, labai arti galvos odos (dažniausiai mažiau nei 6 mm atstumu), nes šiluma reikalinga jų vystymuisi.
Glindos atrodo kaip maži, ovalūs taškeliai. Jų spalva gali būti gelsva, ruda arba balkšva. Išsiritus lervai, glindos apvalkalas lieka ant plauko ir tampa visiškai baltas – būtent šie tušti kiaušinėliai labiausiai primena pleiskanas. Tačiau, priešingai nei pleiskanos, kurios yra netaisyklingos formos, glindos pasižymi aiškia, simetriška ovalia forma.
Esminiai skirtumai: pleiskanos ar utėlės?
Atskirti seborėjinio dermatito (pleiskanų) požymius nuo pedikuliozės gali padėti keli paprasti testai ir vizualinė analizė. Gydytojai rekomenduoja atkreipti dėmesį į šiuos keturis pagrindinius aspektus:
1. Prisitvirtinimo testas
Tai yra pats patikimiausias būdas atskirti glindą nuo pleiskanos. Pleiskanos yra atsisluoksniavusi negyva oda. Jos yra lengvos ir birios. Jei perbrauksite ranka per plaukus arba švelniai papurtyti plaukų sruogą, pleiskanos tiesiog nukris ant pečių.
Glindos nenukrenta. Utėlės kiaušinėlius prie plauko pritvirtina specialiu, vandeniui atspariu sekretu, kuris veikia kaip ypač stiprūs klijai. Norint pašalinti glindą, ją reikia suimti nagais ir jėga nutraukti nuo plauko per visą jo ilgį. Jei dalelė plaukuose juda sunkiai ir tarsi „stringa“, tai greičiausiai yra parazito kiaušinėlis.
2. Vietos specifika
Pleiskanos gali būti išsibarsčiusios po visą galvą, tačiau dažnai matomos ties sklastymu viršugalvyje. Tuo tarpu utėlės mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl jos ir jų kiaušinėliai dažniausiai telkiasi specifinėse „karštosiose zonose“:
- Už ausų;
- Ties kaklo linija (sprando srityje);
- Pakaušio apačioje.
Jei baltus taškelius matote būtent šiose vietose, tikimybė, kad tai pedikuliozė, žymiai padidėja.
3. Forma ir tekstūra
Pažvelgus pro didinamąjį stiklą, skirtumas tampa akivaizdus. Pleiskanos yra plokščios, netaisyklingos formos atplaišos. Glindos yra ovalios, lygios, primenančios mažytį lašą ar ryžio grūdelį. Čiuopiant pirštais, pleiskana gali tiesiog subyrėti, o glinda yra kieta – tarsi smėlio grūdelis ar mažas karoliukas.
Kiti simptomai, lydintys pedikuliozę
Nors vizualus patikrinimas yra svarbiausias, organizmas taip pat siunčia signalus. Įdomu tai, kad niežulys – pagrindinis simptomas – gali atsirasti ne iš karto. Pirmą kartą užsikrėtus utėlėmis, niežulys gali prasidėti tik po 4–6 savaičių, nes tiek laiko reikia, kad oda įsijautrintų utėlių seilėms.
Be niežulio, verta atkreipti dėmesį į šiuos požymius:
- Juslinis pojūtis: Jausmas, tarsi kažkas ropotų ar krebždėtų plaukuose.
- Žaizdelės: Dėl nuolatinio kasymosi galvos odoje, ypač sprando srityje, gali atsirasti šašų, paraudimų ar net bakterinių infekcijų sukeltų pūlinukų.
- Mieguistumas ir irzlumas: Utėlės yra aktyviausios tamsoje, todėl užsikrėtę vaikai dažnai prastai miega naktį, o dieną būna suirzę.
- Limfmazgių padidėjimas: Esant stipriam užsikrėtimui ar antrinei infekcijai dėl kasymosi, gali padidėti kaklo ir už ausų esantys limfmazgiai.
Kaip teisingai atlikti patikrinimą
Jei įtariate utėles, paprastas žvilgtelėjimas į plaukus gali būti nepakankamas, ypač jei užkrėtimas yra ankstyvoje stadijoje. Gydytojai rekomenduoja atlikti nuodugnų patikrinimą naudojant „šlapiąjį metodą“, kuris laikomas vienu efektyviausių.
Jums reikės tankių šukų (specialių utėlėms šukuoti), balto kondicionieriaus, popierinių rankšluosčių ir gero apšvietimo.
- Išplaukite galvą šampūnu ir gausiai ištepkite plaukus baltu kondicionieriumi. Kondicionierius „uždusina“ utėles, jos laikinai nustoja judėti, todėl jas lengviau pagauti, o balti dažai padeda geriau matyti tamsius parazitus.
- Iššukuokite plaukus paprastomis šukomis, kad neliktų mazgelių.
- Paimkite tankias šukas ir pradėkite šukuoti nuo pat šaknų (kur yra glindos) iki plaukų galiukų.
- Po kiekvieno perbraukimo nuvalykite šukas į popierinį rankšluostį ir atidžiai apžiūrėkite. Ieškokite tamsių, sezamo sėklos dydžio vabzdžių.
- Kartokite procedūrą visoje galvoje, padalindami plaukus į mažas sruogas.
Jei ant popierinio rankšluosčio matote judančius vabzdžius, diagnozė aiški. Jei matote tik baltus taškelius, atlikite anksčiau minėtą „prisitvirtinimo testą“.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar utėlės veisiasi tik nešvariuose plaukuose?
Tai yra vienas didžiausių ir gajausių mitų. Utėlėms visiškai nerūpi higiena; joms reikalingas tik kraujas ir šiluma. Tiesą sakant, utėlėms netgi lengviau judėti švariais plaukais nei riebaluotais. Užsikrėsti gali bet kas, nepriklausomai nuo socialinio statuso ar prausimosi dažnumo.
Ar galima užsikrėsti nuo naminių gyvūnų?
Ne. Galvinės utėlės (Pediculus humanus capitis) yra specifinis žmogaus parazitas. Jūs negalite užsikrėsti nuo šuns ar katės, o jie negali užsikrėsti nuo jūsų.
Ar actas padeda atskirti glindas nuo pleiskanų?
Actas dažnai naudojamas kaip naminė priemonė glindų klijams tirpinti. Jei abejojate, ar matote glindas, suvilgius plaukus vandens ir acto tirpalu, glindos turėtų lengviau atsiskirti nuo plauko. Tačiau actas pats savaime utėlių nenužudo ir nėra pakankama gydymo priemonė.
Ar būtina kirpti plaukus trumpai?
Nors trumpuose plaukuose pastebėti ir iššukuoti utėles yra lengviau, kirptis nebūtina. Šiuolaikinės priemonės (šampūnai, losjonai) ir kruopštus šukavimas yra efektyvūs ir ilgiems plaukams.
Kodėl po gydymo vis dar randu baltų taškelių?
Net ir sėkmingai išnaikinus utėles, negyvos glindos (jų apvalkalai) lieka priklijuotos prie plaukų. Jos nenukrenta pačios. Kadangi plaukai auga, šios „senos“ glindos tolsta nuo galvos odos. Jei randate baltų taškelių toliau nei 1 cm nuo galvos odos ir nematote gyvų utėlių, tai greičiausiai yra tik seni, negyvybingi kiaušinėlių apvalkalai.
Dažniausios klaidos gydymo metu
Net ir teisingai atpažinus utėles, kova su jomis gali užsitęsti, jei daromos esminės klaidos. Viena dažniausių problemų – instrukcijų nesilaikymas naudojant vaistinėje pirktus preparatus. Daugelis utėlių naikinimo priemonių veikia tik gyvas utėles, bet ne visas glindas. Todėl labai svarbu procedūrą pakartoti po 7–10 dienų, kad būtų sunaikintos iš per tą laiką išsiritusių kiaušinėlių atsiradusios jaunos utėlės, kol jos dar nespėjo padėti naujų kiaušinėlių.
Kita klaida – pasikliauti vien tik cheminėmis priemonėmis be mechaninio šukavimo. Nėra šampūno, kuris 100% pašalintų visas glindas nuo plaukų. Kruopštus šukavimas tankiomis šukomis yra būtina gydymo dalis. Taip pat svarbu prisiminti, kad utėlės pamažu įgyja atsparumą tam tikroms cheminėms medžiagoms, todėl jei viena priemonė neveikia, verta pasitarti su vaistininku ar gydytoju dėl kito preparato su skirtinga veikliąja medžiaga (pavyzdžiui, dimetikonu, kuris veikia fiziškai dusindamas utėles, o ne chemiškai nuodydamas).
Galiausiai, nereikėtų pamiršti aplinkos, nors ir nereikia pulti į kraštutinumus. Utėlės be žmogaus (be maisto šaltinio) išgyvena tik 1–2 paras. Todėl pakanka išskalbti patalynę, kepures ir drabužius, kurie buvo naudoti per paskutines 48 valandas, 60 laipsnių temperatūroje. Daiktus, kurių negalima skalbti (pvz., pliušinius žaislus ar šalmus), galima tiesiog sandariai uždaryti į plastikinį maišą dviem savaitėms arba parai įdėti į šaldiklį. Perdėtas namų dezinfekavimas stipriais chemikalais nėra būtinas ir gali būti net žalingesnis nei pati pedikuliozė.
