Atšilus orams ir gamtai pasipuošus žaluma, daugelis iš mūsų skuba džiaugtis miškais, parkais ir pievomis, tačiau kartu su pavasariu prabunda ir vieni pavojingiausių kraujasiurbių parazitų – erkės. Nors apie jų platinamas ligas kalbama kasmet, statistika rodo, kad žmonių budrumas dažnai būna nepakankamas, o įvykus kontaktui su erke, pasimetama. Bene didžiausią nerimą kelia ne pats įsisiurbimo faktas, o nežinomybė: ar erkė buvo užkrėsta, ar pavyks ją sėkmingai pašalinti ir kokių veiksmų imtis toliau. Gydytojai pabrėžia, kad būtent pirmosios minutės ir valandos po parazito pastebėjimo yra kritinės. Deja, skubėdami kuo greičiau atsikratyti nemalonaus įsibrovėlio, žmonės dažnai griebiasi liaudies medicinos metodų, kurie ne tik nepadeda, bet ir gali drastiškai padidinti užsikrėtimo riziką. Todėl itin svarbu žinoti ne tik tai, ką daryti, bet ir ko griežtai vengti.
Kodėl liaudies metodai yra pavojingi: didžioji aliejaus klaida
Viena iš pačių gajausių ir kartu pavojingiausių klaidų, kurią gydytojai vis dar girdi iš pacientų, yra bandymas erkę „uždusinti“. Internete ir senose knygose vis dar galima rasti patarimų tepti įsisiurbusią erkę aliejumi, riebalais, vazelinu, laku nagams ar net spiritu, tikintis, kad parazitas pats išlįs arba tiesiog žus. Medikų bendruomenė vieningai įspėja: niekada to nedarykite.
Kai erkė yra patepama riebalais ar kita orui nelaidžia medžiaga, ji pradeda dūsti. Patirdamas didžiulį stresą ir deguonies trūkumą, parazitas ima raukytis ir, paprastai tariant, vemti. Į žmogaus kraują yra atryjamas visas erkės žarnyno turinys, kuriame ir slypi pavojingiausi ligų sukėlėjai – Laimo ligos bakterijos (borelijos) bei erkinio encefalito virusas. Jei iki tol tikimybė užsikrėsti galėjo būti mažesnė, tai panaudojus aliejų, jūs mechaniškai priverčiate erkę suleisti užkratą tiesiai į jūsų organizmą. Todėl pagrindinė taisyklė yra paprasta: erkė turi būti traukiama sausa, nenaudojant jokių cheminių ar riebalinių medžiagų.
Taisyklingas erkės ištraukimas: gydytojos rekomendacijos žingsnis po žingsnio
Erkės pašalinimas nėra sudėtinga chirurginė operacija, tačiau ji reikalauja kruopštumo, ramybės ir tinkamų įrankių. Geriausia naudoti specialų pincetą smailiu galu arba vaistinėse parduodamus specialius erkėms traukti skirtus įrankius (kilputes, kabliukus). Jei po ranka nieko nėra, kraštutiniu atveju galima bandyti tai daryti pirštais, tačiau tai mažiau patikima.
Štai taisyklinga veiksmų seka:
- Sučiupkite kuo arčiau odos. Pincetu suimkite erkę kaip įmanoma arčiau jos galvos, tiesiai prie pat jūsų odos paviršiaus. Stenkitės nespausti erkės pilvelio. Spaudžiant pilvą, vėlgi padidėja rizika, kad parazito skrandžio turinys pateks į žaizdą.
- Traukite tolygiai ir tiesiai. Lėtu, bet užtikrintu judesiu traukite erkę tiesiai į viršų. Nereikia daryti staigių judesių ar trūkčioti.
- Nesukiokite. Tai dar viena dažna klaida. Erkė neturi sriegio, ji nėra įsisukusi kaip varžtas. Sukiojant erkę, labai padidėja tikimybė, kad jos galvutė ar straubliukas nulūš ir liks odoje, kas gali sukelti papildomą uždegimą.
- Patikrinkite ir dezinfekuokite. Ištraukę erkę, apžiūrėkite, ar pašalinote ją visą. Įkandimo vietą kruopščiai nuplaukite vandeniu su muilu arba dezinfekuokite spiritiniu tirpalu, jodu ar kita dezinfekcine priemone.
- Sunaikinkite parazitą. Ištrauktos erkės negalima traiškyti plikais pirštais. Ją geriausia nuleisti į klozetą, sudeginti arba sandariai uždaryti ir išmesti.
Ką daryti, jei odoje liko erkės galvutė?
Net ir labai stengiantis, kartais nutinka taip, kad traukiant erkę jos galva ar straubliukas nutrūksta ir lieka odoje. Daugelį žmonių tai labai išgąsdina, tačiau medikai ramina – tai nėra tragedija. Likusi galvutė nebeplatina infekcijos, nes ligų sukėlėjai dažniausiai tūno erkės pilve (žarnyne).
Likusį fragmentą organizmas traktuoja kaip paprastą svetimkūnį, panašiai kaip rakštį. Jei galvutę lengva pasiekti, galite pabandyti ją atsargiai išimti sterilia adata. Tačiau jei ji giliai ir jos nepavyksta lengvai pašalinti, nereikia draskyti odos ir sukelti kraujavimo. Palikite ją ramybėje – organizmas pats ją pašalins arba ji iškris kartu su gyjančiu šašu. Svarbiausia yra toliau dezinfekuoti pažeistą vietą, kad neprasidėtų antrinė bakterinė infekcija.
Kuo skiriasi Laimo liga ir erkinis encefalitas?
Suprasti, kaip greitai reikia reaguoti, padeda žinios apie tai, kaip perduodamos ligos. Šių dviejų pagrindinių ligų perdavimo mechanizmai skiriasi, ir tai yra labai svarbu:
- Erkinis encefalitas: Virusas gyvena erkės seilių liaukose. Tai reiškia, kad žmogus gali užsikrėsti praktiškai iškart po įsisiurbimo (per kelias minutes). Todėl net ir labai greitas erkės ištraukimas ne visada apsaugo nuo šios ligos. Vienintelė patikima apsauga yra skiepai.
- Laimo liga (Boreliozė): Bakterijos gyvena erkės žarnyne. Kad jos patektų į žmogaus organizmą, erkė turi būti prisisiurbusi tam tikrą laiką – dažniausiai nuo 24 iki 48 valandų. Būtent todėl greitas erkės pastebėjimas ir taisyklingas pašalinimas yra kritiškai svarbus Laimo ligos prevencijai. Kuo greičiau ištrauksite, tuo mažesnė tikimybė susirgti šia liga.
Sveikatos stebėsena po įkandimo: į ką atkreipti dėmesį
Ištraukus erkę, darbas nesibaigia. Būtina stebėti savo savijautą ir įkandimo vietą mažiausiai 30 dienų (kai kurie specialistai rekomenduoja stebėti net iki dviejų mėnesių). Užsiveskite kalendorių arba pasižymėkite dieną, kada įsisiurbė erkė – tai bus labai naudinga informacija gydytojui, jei pasijusite blogai.
Pagrindinis Laimo ligos simptomas yra migruojanti eritema (Erythema migrans). Tai raudona dėmė, kuri plečiasi, o jos centras dažnai (bet ne visada) lieka blyškus, todėl dėmė primena taikinį. Ji gali atsirasti ne tik įkandimo vietoje, bet ir kitose kūno dalyse. Svarbu žinoti, kad dėmė atsiranda ne visiems užsikrėtusiesiems (apie 20–30 proc. atvejų bėrimo nebūna).
Erkinio encefalito simptomai dažniausiai primena gripą: pakyla aukšta temperatūra, atsiranda galvos, raumenų skausmai, silpnumas. Ši „pirmoji banga“ praeina per kelias dienas, po kurių seka apgaulingas pagerėjimas. Vėliau gali kilti „antroji banga“ su jau rimtais nervų sistemos pažeidimo požymiais.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar verta nešti ištrauktą erkę į laboratoriją tyrimams?
Dauguma gydytojų ir infektologų to nerekomenduoja. Net jei erkei bus nustatyta Laimo liga ar encefalitas, tai nereiškia, kad ji spėjo perduoti užkratą jums. Ir atvirkščiai – neigiamas atsakymas gali suteikti apgaulingą ramybės jausmą. Gydoma ne erkė, o žmogus, todėl geriau stebėti savo sveikatą, o ne tirti parazitą.
Kada geriausia skiepytis nuo erkinio encefalito?
Geriausias laikas pradėti vakcinaciją yra žiema arba ankstyvas pavasaris, kad imunitetas susiformuotų iki erkėms tampant aktyvioms. Tačiau skiepytis galima visus metus, taikant pagreitintą skiepijimo schemą. Nuo Laimo ligos skiepų nėra.
Ar erkės veisiasi tik miškuose?
Tai mitas. Erkių gausu miesto parkuose, soduose, sodybose ir net daugiabučių kiemų žolynuose. Jos mėgsta drėgnas, pavėsingas vietas, aukštą žolę ir krūmynus, todėl budriems reikia būti visur, kur yra žalumos.
Kokie drabužiai geriausiai apsaugo?
Einant į gamtą rekomenduojama dėvėti šviesius drabužius (ant jų lengviau pastebėti ropojančią erkę). Kelnių klešnes rekomenduojama sukišti į kojines, dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis ir prigludusią apykaklę. Taip erkei bus sunkiau pasiekti jūsų odą.
Kada būtina nedelsiant kreiptis į medikus
Nors panikuoti neverta, tam tikrais atvejais delsti negalima. Į gydytoją būtina kreiptis, jei pastebėjote bet kurį iš šių simptomų:
- Įkandimo vietoje atsirado raudona dėmė, kuri greitai plečiasi (didesnė nei 5 cm skersmens).
- Jaučiate stiprius, gripą primenančius simptomus: karščiavimą, šaltkrėtį, didelį nuovargį, galvos ar sąnarių skausmus.
- Atsirado pykinimas, vėmimas ar sprando sustingimas (sunku palenkti galvą į priekį).
Vizito metu būtinai paminėkite gydytojui apie buvusį erkės įsisiurbimą, net jei tai įvyko prieš mėnesį. Ankstyva diagnostika yra raktas į sėkmingą gydymą, ypač Laimo ligos atveju, kai laiku paskirti antibiotikai gali visiškai išgydyti ligą ir užkirsti kelią lėtinėms komplikacijoms. Atminkite, kad jūsų sveikata yra jūsų rankose – po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje kruopščiai apsižiūrėkite kūną, ypač pakinklius, kirkšnis, pažastis ir sritį už ausų, nes tai yra mėgstamiausios erkių vietos.
