Automatinė pavarų dėžė šiandieniniuose automobiliuose yra laikoma vienu patogiausių inžinerinių sprendimų, leidžiančių vairuotojui mėgautis komfortiška kelione be nuolatinio sankabos pedalų spaudžiojimo ir pavarų svirties judinimo. Tačiau už šio komforto slypi itin sudėtingas mechanizmas, kurį sudaro šimtai preciziškai veikiančių detalių: nuo hidraulinių blokų ir solenoidų iki frikcinių diskų bei elektroninių valdymo sistemų. Nors šiuolaikinės „automatinės“ dėžės yra patvarios, jos vis dar yra vienas brangiausių automobilio mazgų remontui. Deja, daugelis vairuotojų, ypač tie, kurie ilgą laiką vairavo automobilius su mechanine pavarų dėže, perkelia senus įpročius į automatinį valdymą, net neįtardami, kad kiekvieną dieną lėtai, bet užtikrintai gadina savo transporto priemonę. Klaidos čia kainuoja ne šimtus, o tūkstančius eurų, todėl žinoti, ko kategoriškai negalima daryti, yra būtina kiekvienam savininkui.
Pavarų perjungimas automobiliui dar visiškai nesustojus
Viena dažniausiai pasitaikančių ir brangiausiai kainuojančių klaidų – bandymas perjungti pavarą iš važiavimo atbuline eiga (R) į važiavimą į priekį (D) arba atvirkščiai, kol automobilis dar juda. Skubėjimas parkuojantis prekybos centre ar bandymas greitai apsisukti kieme gali tapti lemtingu veiksniu.
Kai perjungiate pavarą automobiliui vis dar riedant priešinga kryptimi, transmisijos viduje esantys komponentai patiria milžinišką apkrovą. Automatinė pavarų dėžė naudoja frikcinius diskus ir stabdymo juostas pavaroms valdyti. Staigiai pakeitus sukimosi kryptį, šios detalės yra priverstos ne tik perjungti pavarą, bet ir fiziškai sustabdyti automobilio inerciją. Tai sukelia:
- Pagreitintą frikcinių diskų nusidėvėjimą: Jie perkaista ir praranda savo savybes, todėl vėliau pavaros gali pradėti „slysti“.
- Smūgį krumpliaračiams: Staigus krypties keitimas sukelia mechaninį smūgį, kuris gali pažeisti dantračius ar net patį korpusą.
- Hidraulinio bloko gedimus: Staigūs slėgio šuoliai kenkia jautriai hidraulikai.
Visada visiškai sustabdykite automobilį, nuspauskite stabdžio pedalą ir tik tada perjunkite pavarų svirtį į norimą padėtį. Ši sekundės dalis gali sutaupyti tūkstantį eurų remonto išlaidų.
Nenaudojamas rankinis stabdys parkuojantis įkalnėje
Daugelis vairuotojų, pastatę automobilį įkalnėje ar nuokalnėje, tiesiog įjungia „Parking“ (P) padėtį ir išlipa. Tai yra kritinė klaida. „P“ padėtis automatinėje dėžėje nėra skirta išlaikyti visą automobilio svorį. Šioje pozicijoje specialus metalinis fiksatorius (angl. parking pawl) užrakina transmisijos išėjimo veleną.
Šis fiksatorius yra palyginti nedidelė metalinė detalė. Kai pastatote automobilį nuokalnėje be rankinio stabdžio, visas kelių tonų automobilio svoris gula būtent ant šio mažo fiksatoriaus. Jei nuokalnė stati, bandant vėliau išjungti „P“ pavarą, galite pajusti stiprų pasipriešinimą ar išgirsti nemalonų trakštelėjimą. Tai ženklas, kad fiksatorius buvo užstrigęs po didele apkrova. Ilgainiui jis gali tiesiog nulūžti arba deformuotis, o tai reikš, kad reikės ardyti visą dėžę.
Teisinga veiksmų eiga parkuojantis nuokalnėje:
- Sustabdykite automobilį laikydami kojinį stabdį.
- Įjunkite neutralią pavarą (N).
- Užtraukite rankinį stabdį.
- Atsargiai atleiskite kojinį stabdį, kad automobilio svoris „atsigultų“ ant rankinio stabdžio.
- Tik tada įjunkite „Parking“ (P) padėtį.
Neutralios pavaros (N) naudojimas riedant ar stovint sankryžoje
Egzistuoja senas mitas, atkeliavęs iš mechaninių dėžių eros, kad riedant nuo kalno laisva pavara arba įjungus „N“ stovint prie šviesoforo, taupomi degalai. Automatinei pavarų dėžei šis įprotis yra ne tik nenaudingas, bet ir žalingas.
Riedėjimas laisva eiga (N)
Šiuolaikiniai automobiliai, riedėdami su įjungta pavara (D) ir atleistu akseleratoriumi, automatiškai nutraukia degalų tiekimą į variklį. Taigi, riedėdami „Drive“ režimu, jūs jau taupote degalus. Tuo tarpu įjungus „N“, variklis turi deginti kurą, kad palaikytų laisvas apsukas. Be to, riedant neutralia pavara, alyvos siurblys transmisijoje dirba mažesniu našumu, o kai vėl įjungiate „D“ judančiame automobilyje, įvyksta staigus sūkių ir slėgio suderinimo smūgis, kuris trumpina dėžės tarnavimo laiką.
Stovėjimas prie šviesoforo
Nuolatinis junginėjimas tarp „D“ ir „N“ stovint spūstyse ar prie šviesoforo be reikalo dėvi transmisijos komponentus. Kiekvienas įjungimas priverčia sudirbti solenoidus, frikcinius diskus ir hidrauliką. Automatinė dėžė sukurta taip, kad galėtų ilgą laiką stovėti įjungta „D“ padėtimi su nuspaustu stabdžiu. Perjungti į „N“ arba „P“ rekomenduojama tik tada, jei stovėti planuojate ilgiau nei kelias minutes (pvz., laukiate traukinio pervažoje).
„Launch Control“ ir agresyvus startavimas
Nors galingi automobiliai dažnai turi „Launch Control“ funkciją, skirtą maksimaliai greitam startui iš vietos, dažnas jos naudojimas yra tiesiausias kelias į servisą. Staigus startas (vadinamasis „spaudimas iki dugno“ iš vietos) sukelia ekstremalų karštį transmisijos viduje.
Karštis yra didžiausias automatinės pavarų dėžės priešas. Didelės apkrovos metu hidrotransformatorius generuoja milžinišką šilumos kiekį. Jei transmisijos alyva perkaista, ji praranda savo tepimo ir aušinimo savybes, pradeda degti, o kartu su ja dega ir frikciniai diskai, riebokšliai sukietėja ir pradeda leisti skysčius. Jei neturite sportinio automobilio su specialiai tam pritaikyta aušinimo sistema, venkite nuolatinių staigių startų nuo šviesoforo.
Automobilio vilkimas ir priekabos tempimas
Daugelis vairuotojų nežino, kad automatinės pavarų dėžės tepimo sistema dažniausiai veikia tik tada, kai veikia variklis. Tai sukuria rimtą problemą, jei jūsų automobilis sugenda ir jį reikia tempti.
Jei tempsite automobilį su automatine dėže (kai varantieji ratai rieda keliu) ir išjungtu varikliu, transmisijos detalės suksis, bet nebus tepamos. Tai gali visiškai sunaikinti dėžę vos per keliasdešimt kilometrų. Dauguma gamintojų rekomenduoja tokį automobilį vežti tik ant platformos (tralo). Išimtiniais atvejais leidžiama tempti labai trumpą atstumą ir labai mažu greičiu (taisyklė „50/50“ – ne daugiau 50 km/h ir ne toliau 50 km), tačiau visada būtina pasitikrinti konkretaus automobilio vartotojo vadovą.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sunkių priekabų tempimą. Automatinės dėžės, ypač variatoriai (CVT), yra jautrios perkrovoms. Tempiant sunkią priekabą, dėžė nuolat dirba didelės apkrovos režimu, alyva kaista. Jei dažnai tempiate krovinius, rekomenduojama įdiegti papildomą transmisijos aušinimo radiatorių.
„Amžinos“ alyvos mitas ir techninė priežiūra
Vienas iš klaidinančių rinkodaros triukų, kurį naudoja kai kurie automobilių gamintojai, yra teiginys, kad transmisijos alyva yra „Lifetime“ (visam tarnavimo laikui) ir jos keisti nereikia. Tačiau „tarnavimo laikas“ gamintojo supratimu dažnai yra garantinis laikotarpis arba apie 150 000 – 200 000 kilometrų. Po to, kai dėžė sugenda, gamintojas tikisi, kad pirksite naują automobilį.
Realybė tokia, kad bet kokia alyva sensta. Ji oksiduojasi, praranda klampumą ir užsiteršia metalo drožlėmis bei frikcinėmis dulkėmis. Šis abrazyvinis mišinys cirkuliuoja po sistemą ir lėtai „šlifuoja“ jautrius vožtuvus bei kanalus. Norint, kad automatinė pavarų dėžė tarnautų ilgai, alyvą ir filtrus būtina keisti kas 60 000 – 80 000 kilometrų, priklausomai nuo eksploatacijos sąlygų.
Šaltas variklis ir skubėjimas
Žiemą ar tiesiog šaltą rytą, užvedus automobilį, transmisijos alyva būna tiršta. Tirštesnė alyva sunkiau cirkuliuoja per smulkius hidraulinio bloko kanalus ir lėčiau sutepa judančias dalis. Jei vos užvedę variklį iškart pradedate važiuoti agresyviai, dėžė patiria „sausą“ trintį ir padidintą slėgį riebokšliams.
Rekomenduojama užvedus automobilį palaukti bent minutę, kol alyva šiek tiek sušils ir pasiskirstys sistemoje. Pirmus kelis kilometrus venkite staigių akseleracijų ir leiskite mechanizmui pasiekti darbinę temperatūrą tolygiai.
D.U.K. (Dažniausiai Užduodami Klausimai)
Ar galima perjungti pavarą į N riedant nuo kalno?
Ne, tai nesaugu ir kenkia pavarų dėžei. Riedant laisva pavara prarandate galimybę greitai pagreitėti kritinėje situacijoje, o sugrįžimas į D režimą judant sukelia smūgį transmisijai.
Kada geriausia keisti alyvą automatinėje dėžėje?
Nors gamintojai nurodo skirtingai, mechanikų praktika rodo, kad optimaliausia tai daryti kas 60 000 km. Jei važinėjate daugiausia mieste ar tempiate priekabas – intervalą reikėtų trumpinti iki 40 000 – 50 000 km.
Ar tiesa, kad sustojus trumpam reikia perjungti į P?
Ne. Jei sustojimas trumpas, geriau laikyti koją ant stabdžio ir palikti D padėtį. Nuolatinis P junginėjimas tik be reikalo dėvi mechanizmą.
Kas geriau: pilnas ar dalinis alyvos keitimas?
Pilnas (dinaminis) alyvos keitimas yra efektyvesnis, nes pakeičiama visa sistemoje esanti alyva. Dalinio keitimo metu apie 40-50% senos alyvos lieka hidrotransformatoriuje. Tačiau senoms, daug nuvažiavusioms dėžėms dinaminis keitimas kartais gali būti rizikingas, todėl būtina pasitarti su specialistais.
Patarimai ilgamžiam dėžės veikimui
Norint išvengti tūkstantinių sąskaitų, nereikia būti mechanikos inžinieriumi. Pakanka vadovautis sveiku protu ir pagarba technikai. Automatinė pavarų dėžė mėgsta ramybę ir tolygumą. Pagrindinė taisyklė – venkite bet kokių staigių veiksmų: staigaus pavarų svirties judinimo, staigaus startavimo šaltu varikliu ir staigaus krypties keitimo.
Taip pat labai svarbu stebėti po automobiliu atsirandančias dėmes. Raudonas ar rudas skystis garaže yra pirmasis signalas, kad sistema prarado sandarumą. Laiku pastebėtas alyvos nuotėkis gali kainuoti tik riebokšlio keitimą ir keliasdešimt eurų, tačiau ignoruojama problema ir sumažėjęs alyvos lygis garantuotai sudegins visą dėžę. Reguliari priežiūra, kokybiški tepalai ir vairavimo kultūra yra trys banginiai, ant kurių laikosi jūsų automatinės transmisijos ilgaamžiškumas.
