Kai Aldousas Huxley 1932 metais išleido savo garsųjį romaną, pasaulis stovėjo ant didžiųjų permainų slenksčio. Tuo metu daugelis manė, kad ši knyga yra tolima satyra, įspėjimas apie neįsivaizduojamą ateitį, kuri gali ištikti žmoniją po kelių šimtų metų. Ilgą laiką viešojoje erdvėje dominavo George’o Orwello „1984-ųjų“ naratyvas – baimė dėl totalitarinės valdžios, kuri kontroliuoja mus per skausmą, bausmes ir nuolatinį stebėjimą. Tačiau šiandien, žvelgiant į Vakarų visuomenės raidą, tampa akivaizdu, kad mes pasukome ne Orwello, o būtent Huxley keliu. Mes gyvename laikais, kai didžiausia grėsmė laisvei kyla ne iš prievartos, o iš mūsų pačių nepasotinamo noro jaustis gerai. Tai, kas prieš beveik šimtą metų atrodė kaip mokslinė fantastika, šiandien tampa mūsų kasdienybe stebėtinu greičiu, ir dažnai mes net nepastebime, kaip patys savanoriškai užsidedame „auksinius antrankius“.
Malonumo tironija ir priklausomybė nuo dopamino
Huxley pagrindinė tezė buvo paprasta, bet gąsdinanti: žmones lengviau valdyti suteikiant jiems malonumą, nei taikant bausmes. „Puikiame naujame pasaulyje“ piliečiai nėra engiami; jie yra tokie užsiėmę pramogomis, kad jiems nerūpi laisvė ar tiesa. Šiandienos kontekste tai atsispindi mūsų santykyje su technologijomis ir socialiniais tinklais.
Šiuolaikinės technologijų korporacijos sukūrė algoritmus, kurie veikia lygiai taip pat, kaip Huxley aprašyti kondicionavimo metodai. Dopamino kilpos, kurias sukelia begalinis naujienų srautas („scrolling“), patiktukai ir trumpi vaizdo įrašai, mus paverčia pasyviais stebėtojais. Mes nebesipriešiname sistemai ne todėl, kad bijome, o todėl, kad esame per daug užsiėmę kito dopamino dozės paieška. Tai sukuria visuomenę, kuri yra technologiškai pažangi, bet emociškai infantili – lygiai tokią, kokią numatė rašytojas.
Soma XXI amžiuje: farmakologija ir skaitmeninis pabėgimas
Romane viena ryškiausių detalių yra „soma“ – vaistas, kuris neturi šalutinio poveikio ir leidžia žmonėms pabėgti nuo realybės, liūdesio ar nerimo. „Vienas kubinis centimetras išgydo dešimt niūrių minčių“, – rašė Huxley. Šiandien mes matome dvi „somos“ atmainas, kurios pildosi greičiau nei bet kada anksčiau.
- Farmakologinė revoliucija: Antidepresantų, raminamųjų ir dėmesį gerinančių vaistų vartojimas Vakarų pasaulyje pasiekė rekordines aukštumas. Mes vis dažniau ieškome cheminio sprendimo bet kokiam emociniam diskomfortui, užuot sprendę esmines egzistencines problemas.
- Skaitmeninė soma: Tai dar veiksmingesnė ir pigesnė priemonė. Vaizdo žaidimai, virtuali realybė ir srautinės transliacijos platformos („Netflix“ ir kt.) veikia kaip tobulas pabėgimas. Kai realybė tampa pernelyg sudėtinga ar nuobodi, mes tiesiog „išjungiame“ ją įsijungdami ekranus.
Esminis skirtumas nuo praeities yra tas, kad ši kontrolės forma yra visiškai savanoriška. Niekas neverčia mūsų vartoti šios „somos“ – mes patys jos reikalaujame, nes realus gyvenimas be nuolatinės stimuliacijos atrodo pilkas ir nepakeliamas.
Tiesa paskendusi informacijos triukšme
Vienas giliausių Huxley pastebėjimų, lyginant su Orwellu, buvo susijęs su informacija. Orwellas bijojo, kad knygos bus uždraustos ir tiesa bus paslėpta. Huxley bijojo, kad knygų nebereikės drausti, nes niekas nebenorės jų skaityti. Jis numatė, kad tiesa nebus paslėpta, bet ji bus paskandinta nereikšmingos informacijos jūroje.
Šiandien mes gyvename būtent tokioje realybėje. Informacijos perteklius sukuria paradoksalią situaciją: turėdami prieigą prie visų pasaulio žinių, mes dažniausiai vartojame trivialų turinį. „Fake news“, sąmokslo teorijos ir tiesiog pramoginis triukšmas užgožia esminius faktus. Dėmesio sutelkimo trukmė katastrofiškai trumpėja, todėl sudėtingos, gilios analizės reikalaujančios temos tampa nepopuliarios. Žmonės tampa abejingi tiesai ne todėl, kad ji cenzūruojama, o todėl, kad ji reikalauja pastangų, kurių mes atpratome dėti.
Vartotojiškumas kaip naujoji religija
„Puikiame naujame pasaulyje“ galioja šūkis: „Pabaiga geriau nei taisymas“ (angl. Ending is better than mending). Viskas yra vienkartinio naudojimo, o vartojimas yra pilietinė pareiga, palaikanti ekonomiką. Tai tiesioginis šiuolaikinės vartotojiškos kultūros atspindys.
Greitoji mada („fast fashion“), planuojamas elektronikos senėjimas ir nuolatinis skatinimas pirkti naujausius modelius yra mūsų ekonomikos variklis. Mes esame programuojami jausti nepasitenkinimą tuo, ką turime, kad nuolat siektume naujų daiktų. Tapatybė šiandien dažnai formuojama ne per vidines vertybes, o per prekių ženklus ir vartojimo įpročius. Huxley perspėjo, kad pramoninė visuomenė žmones pavers standartizuotais vartotojais, ir ši prognozė išsipildė su kaupu.
Biotechnologijos ir kastų sistemos užuomazgos
Nors mes vis dar neturime inkubatorių, kuriuose žmonės būtų auginami mėgintuvėliuose ir skirstomi į Alfas, Betas ar Epsilonus, genetinė inžinerija ir biotechnologijos sparčiai juda šia kryptimi. CRISPR technologija ir genų redagavimas atveria duris „dizainerių kūdikiams“.
Atsiranda nauja nelygybės forma – biologinė nelygybė. Turtingieji gali sau leisti geresnę sveikatos priežiūrą, ilgaamžiškumo terapijas ir ateityje, galbūt, genetinius patobulinimus savo vaikams. Tuo tarpu skurdesnieji sluoksniai lieka be šių galimybių. Tai formuoja nematomą, bet tvirtą kastų sistemą, kurioje socialinis mobilumas tampa vis sunkesnis ne tik dėl ekonominių, bet ir dėl biologinių ar technologinių priežasčių. Algoritmai, kurie sprendžia, kas gaus paskolą, darbą ar draudimą, jau dabar rūšiuoja žmones į kategorijas, iš kurių ištrūkti yra be galo sunku.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kuo Huxley distopija skiriasi nuo Orwello „1984-ųjų“?
Pagrindinis skirtumas yra kontrolės mechanizmas. Orwello pasaulyje valdymas vyksta per baimę, skausmą ir informacijos ribojimą (kietoji diktatūra). Huxley pasaulyje valdymas vyksta per malonumą, pramogas ir informacijos perteklių (minkštoji diktatūra). Vakarų demokratijose Huxley vizija laikoma tikslesne prognoze.
Ar Huxley buvo prieš technologinę pažangą?
Nebūtinai. Jis buvo ne prieš patį mokslą, bet prieš tai, kaip mokslas ir technologijos gali būti panaudoti žmonių nužmoginimui. Jis kritikavo aklą tikėjimą, kad technologinis progresas automatiškai reiškia ir socialinį ar moralinį progresą.
Kas yra šiuolaikinė „Soma“?
Tai bet kokia priemonė, naudojama pabėgti nuo realybės ir nemalonių emocijų. Tai gali būti psichotropiniai vaistai, alkoholis, bet vis dažniau tai yra socialiniai tinklai, begalinis serialų žiūrėjimas, vaizdo žaidimai ir nuolatinis buvimas internete, siekiant išvengti tylos ir savirefleksijos.
Kodėl sakoma, kad pranašystė pildosi „greičiau“?
Dėl eksponentinio dirbtinio intelekto ir biotechnologijų vystymosi greičio. Tai, kas atrodė įmanoma tik po šimtmečių (pvz., mintis skaitantys implantai, genų redagavimas ar visiškas privatumo praradimas dėl stebėjimo technologijų), tampa realybe per vieną ar du dešimtmečius.
Atsakomybės susigrąžinimas skaitmeniniame amžiuje
Matant, kaip tiksliai pildosi A. Huxley įžvalgos, kyla natūralus klausimas: ar mes pasmerkti tapti laimingais vergais? Atsakymas slypi sąmoningume. Huxley tikslas nebuvo mus įbauginti, bet pažadinti. Pripažinti, kad patogumas ir saugumas dažnai kainuoja laisvę, yra pirmas žingsnis į autonomiją.
Priešinimasis šiam „puikiam naujam pasauliui“ šiandien nereiškia technologijų atsisakymo ar bėgimo į mišką. Tai reiškia kritinį mąstymą ir gebėjimą pasakyti „ne“ momentiniam malonumui vardan ilgalaikės prasmės. Tai reiškia gebėjimą išjungti ekraną, kad pabūtume tyloje su savimi, gebėjimą skaityti sudėtingus tekstus ir gebėjimą kurti ryšius, kurie nėra tarpininkaujami algoritmų. Mes vis dar turime pasirinkimą netapti sistemos sraigteliais, tačiau šis pasirinkimas reikalauja valios pastangų, kurios tampa vis didesniu iššūkiu komforto apsuptame pasaulyje. Ateitis priklauso ne tiems, kurie aklai vartoja technologijas, o tiems, kurie sugeba jas valdyti, neprarasdami savo žmogiškumo.
