Kai tavo telefonas rodo tik vieną lazdelę
Gyvenimas XXI amžiuje be interneto tampa beveik neįsivaizduojamas. Tačiau Lietuvoje, net ir 2024-aisiais, vis dar yra vietų, kur LTE ryšys arba visai nepasiekiamas, arba toks silpnas, kad geriau jau naudotis senojo gero 3G ryšiu. Keista, ar ne? Šalis, kuri didžiuojasi savo skaitmenine pažanga ir sparčiu internetu miestuose, vis dar turi nemažai teritorijų, kur mobilusis ryšys lieka problemiška tema.
Baltieji dėmės – taip dažnai vadinamos zonos be tinkamo mobiliojo ryšio padengimo – nėra vien tik techninis terminas. Tai reali problema žmonėms, kurie gyvena ar dirba atokesnėse vietovėse. Ūkininkas, kuris negali patikrinti orų prognozės ar susisiekti su pirkėjais, verslininkas, kuriam nutrūksta vaizdo konferencija, ar tiesiog šeima, kuri vasarnamyje negali normaliai naudotis internetinėmis paslaugomis – visi jie susiduria su šia problema kasdien.
Kur slypi problemos šaknys
Pirmiausia reikia suprasti, kad LTE ryšio infrastruktūros kūrimas nėra pigus malonumas. Viena bazinė stotis gali kainuoti nuo keliasdešimt iki šimtų tūkstančių eurų, priklausomai nuo jos galingumo ir technologijų. O tai tik įrangos kaina – dar reikia įskaičiuoti montavimą, elektros energijos tiekimą, optinio ryšio kabelio nutiesimą iki stoties ir nuolatinę priežiūrą.
Operatoriai, būdami privatūs verslai, investuoja ten, kur tai ekonomiškai apsimoka. Mieste, kur viena bazinė stotis aptarnauja tūkstančius vartotojų, investicija greitai atsipirka. O kaime, kur gyvena kelios dešimtys žmonių? Ten matematika jau visai kitokia. Net jei kiekvienas kaimo gyventojas mokėtų maksimalią mėnesinę prenumeratą, operatoriui prireiktų metų ar net dešimtmečių, kol investicija atsipirktų.
Dar viena didelė problema – reljefo ypatybės. Lietuvoje, nors ir neturime kalnų, yra nemažai kalvotų vietovių, miškų ir upių slėnių. LTE signalui, ypač aukštesnių dažnių ruožuose, tokie natūralūs barjerai kelia rimtų iššūkių. Signalas gali puikiai veikti viename slėnio šone, bet visai nepasiekti kito. Miškai taip pat sugeria radijo bangas, todėl net ir esant bazinei stočiai netoliese, ryšys gali būti prastas.
Dažnių žaidimai ir jų pasekmės
Ne visi LTE dažniai yra vienodi – tai svarbu suprasti. Lietuvoje operatoriai naudoja kelis skirtingus dažnių ruožus: 800 MHz, 1800 MHz, 2100 MHz ir 2600 MHz. Kiekvienas iš jų turi savo privalumų ir trūkumų.
Žemesni dažniai, pavyzdžiui, 800 MHz ruožas, pasižymi geresniu skvarbiumu. Jie geriau prasiskverbia pro sienas, medžius ir kitus kliuvinius, o signalas pasiekia didesnius atstumus. Tačiau šiame ruože galima perduoti mažiau duomenų vienu metu. Aukštesni dažniai, kaip 2600 MHz, leidžia pasiekti dideles duomenų perdavimo spartas, bet jų signalas silpnesnis ir nenutolsta taip toli nuo bazinės stoties.
Problema ta, kad ne visi operatoriai turi vienodas teises naudoti visus dažnių ruožus. Dažniai buvo paskirstyti aukcionuose, ir skirtingi operatoriai įsigijo skirtingus ruožus. Tai reiškia, kad vienas operatorius gali turėti geresnį padengimą kaimo vietovėse (jei turi žemesnių dažnių licencijas), o kitas – geresnes spartas mieste. Vartotojui tai reiškia, kad pasirinkus ne tą operatorių, net ir esant LTE padengimui žemėlapyje, realybėje ryšys gali būti prastas.
Europos pinigai ir jų panaudojimas
Lietuvos vyriausybė ne kartą skelbė apie projektus, skirtus baltųjų dėmių problemai spręsti. Buvo panaudota ES struktūrinių fondų lėšų, vykdyti konkursai, kuriuose operatoriai galėjo pretenduoti į paramą infrastruktūrai kaimo vietovėse plėtoti. Teoriškai skamba puikiai, bet praktika rodo sudėtingesnį vaizdą.
Viena vertus, tikrai buvo pastatyta naujų bazinių stočių, ir kai kurios anksčiau nepadengtos teritorijos sulaukė LTE ryšio. Kita vertus, dažnai pasitaiko situacijų, kai formaliai teritorija laikoma padengta, bet realus ryšio kokybė lieka prasta. Kodėl taip nutinka? Kartais pakanka vienos bazinės stoties, kuri teoriškai pasiekia tam tikrą teritoriją, kad ji būtų pažymėta kaip „padengta”. Tačiau realybėje, esant blogoms oro sąlygoms, dėl reljefo ar kitų veiksnių, ryšys gali būti nepastovus ar per lėtas normaliam naudojimui.
Be to, viešųjų pirkimų procedūros dažnai būna sudėtingos ir užtrunka. Kol sudaromas projektas, skelbiamas konkursas, išrenkamas laimėtojas, suderinami leidimai, perleidžiami pinigai ir pagaliau pradedami darbai – gali praeiti ne vieni metai. Per tą laiką technologijos jau spėja pasikeisti, o vartotojų poreikiai išaugti.
Operatorių strategijos ir prioritetai
Pažvelgus į situaciją iš operatorių perspektyvos, daugelis dalykų tampa aiškesni. Telekomunikacijų rinka Lietuvoje yra labai konkurencinga, ir operatoriai nuolat kovoja dėl kiekvieno kliento. Tačiau jų investicijų prioritetai aiškūs – pirmiausia dėmesys skiriamas ten, kur yra daugiausiai potencialių klientų.
Didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys – gauna didžiausią dėmesį. Čia ne tik statoma daugiau bazinių stočių, bet ir diegiamos naujausios technologijos: LTE-Advanced, 5G. Mažesni miestai ir miesteliai gauna investicijas antroje eilėje. O atokūs kaimai? Jie dažnai lieka paskutiniai sąraše, nebent yra kokia nors speciali programa ar subsidija, kuri padarytų investiciją patrauklesnę.
Dar vienas aspektas – operatoriai dažnai koncentruojasi į pagrindinius kelius ir magistrales. Tai logiška: daug žmonių keliauja šiais maršrutais, naudojasi navigacija, klausosi muzikos srautinio perdavimo būdu. Tačiau tai reiškia, kad nuo magistralės nutolus vos kelis kilometrus, padengimas gali staiga pablogėti.
Ką daryti, jei gyveni baltoje dėmėje
Jei esate vienas iš tų nelaimėlių, kurių namuose ar darbovietėje LTE ryšys yra prastas arba jo visai nėra, nelieka nieko kito, kaip ieškoti alternatyvų. Pirmas ir paprasčiausias patarimas – išbandykite visus tris pagrindinius operatorius. Dėl skirtingų dažnių ir bazinių stočių išdėstymo vienas operatorius jūsų vietovėje gali veikti žymiai geriau nei kiti.
Praktiškas būdas tai patikrinti – pasiskolinti iš draugų ar giminaičių SIM korteles skirtingų operatorių ir išbandyti jas savo vietovėje skirtingu paros metu. Taip, ryšio kokybė gali skirtis priklausomai nuo paros laiko, nes tai priklauso nuo tinklo apkrovimo. Jei rasite operatorių, kuris veikia bent šiek tiek geriau, tai jau bus pažanga.
Antra galimybė – išorinė antena. Tai gali skambėti kaip sprendimas iš praeities, bet šiuolaikinės LTE antenos yra gana efektyvios. Jos gali būti kryptinės (nukreiptos į artimiausią žinomą bazinę stotį) arba visų krypčių. Tokia antena, sumontuota ant stogo ir prijungta prie LTE maršrutizatoriaus, gali žymiai pagerinti signalo kokybę. Tiesa, tai reikalauja investicijos – nuo šimto iki kelių šimtų eurų, priklausomai nuo įrangos kokybės.
Trečia alternatyva – palydovinis internetas. Anksčiau tai buvo brangu ir lėta, bet su naujomis sistemomis, tokiomis kaip Starlink, situacija keičiasi. Nors mėnesinis mokestis nėra mažas, o įrangos kaina siekia kelis šimtus eurų, tai gali būti vienintelis patikimas būdas gauti spartų internetą visiškai atokiose vietovėse.
Technologijų raida ir ateities perspektyvos
Kalbant apie ateitį, situacija turėtų gerėti, nors ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. 5G technologijos diegimas paradoksaliai gali padėti ir LTE padengimui. Kaip tai? Kai operatoriai stato naujas 5G bazes, dažnai kartu atnaujina ir LTE infrastruktūrą. Be to, kai kurios 5G technologijos, ypač žemesnių dažnių ruožuose, gali būti naudojamos ir LTE ryšiui gerinti.
Europos Sąjunga taip pat spaudžia valstybes nares užtikrinti geresnį mobilųjį padengimą kaimo vietovėse. Tai reiškia, kad ateityje gali būti daugiau finansavimo programų, skirtų būtent baltųjų dėmių problemai spręsti. Lietuvos vyriausybė yra įsipareigojusi iki 2025 metų užtikrinti, kad 95% teritorijos turėtų bent 30 Mbps interneto prieigą. Ar tai bus pasiekta – pamatysime.
Dar viena įdomi tendencija – bendros infrastruktūros dalijimasis tarp operatorių. Užsienio šalyse jau plačiai praktikuojama, kai keli operatoriai naudojasi tomis pačiomis bazinėmis stotimis, tik su skirtinga įranga. Tai leidžia sumažinti išlaidas ir paspartinti padengimo plėtrą. Lietuvoje tokia praktika kol kas nėra labai paplitusi, bet ateityje gali tapti įprastesne.
Kai žemėlapis meluoja: kaip tikrai įvertinti padengimą
Visi operatoriai savo svetainėse skelbia padengimo žemėlapius, kurie atrodo įspūdingai – beveik visa Lietuva nuspalvinta ryškiomis spalvomis, žadančiomis puikų LTE ryšį. Tačiau realybė dažnai būna kitokia. Kodėl taip nutinka?
Pirma, šie žemėlapiai dažnai rodo teorinį padengimą, apskaičiuotą pagal modelius. Jie neatsižvelgia į visus realius veiksnius: pastatus, medžius, reljefo smulkmenas, oro sąlygas. Antra, spalva žemėlapyje gali reikšti, kad bent koks nors signalas pasiekia tą vietą, bet ne tai, kad jis bus pakankamai stiprus normaliam naudojimui.
Patikimesnis būdas įvertinti realų padengimą – naudoti nepriklausomas aplikacijas, kurios renka duomenis iš realių vartotojų. Tokios programos kaip OpenSignal ar nPerf rodo ne tik teorinį padengimą, bet ir realias vartotojų patirtis konkrečiose vietose. Tiesa, atokesnėse vietovėse duomenų gali būti mažai, nes ten tiesiog mažiau žmonių naudojasi tokiomis aplikacijomis.
Jei planuojate pirkti namą ar nuomotis būstą vietovėje, kurios nežinote, verta asmeniškai apsilankyti ir patikrinti ryšį savo telefonu. Geriausia tai daryti skirtingu paros metu ir išbandyti ne tik skambučius, bet ir duomenų perdavimą – paleisti vaizdo įrašą, atlikti greičio testą. Tai užtruks vos kelias minutes, bet gali išgelbėti nuo didelių nusivylimų ateityje.
Kai problema tampa galimybe: kaip spręsti čia ir dabar
Grįžtant prie realybės – baltosios dėmės Lietuvos mobiliojo ryšio žemėlapyje išliks dar ne vienus metus. Tai nėra vien tik technologijų ar pinigų klausimas, bet ir ekonominės logikos, geografijos ir prioritetų derinys. Tačiau tai nereiškia, kad reikia tiesiog susitaikyti su situacija.
Jei esate vienas iš paveiktųjų, aktyviai ieškokite sprendimų. Kaip minėta, skirtingi operatoriai gali duoti labai skirtingus rezultatus toje pačioje vietoje. Investicija į gerą išorinę anteną ir kokybišką LTE maršrutizatorių gali visiškai pakeisti situaciją. Kai kurie žmonės net derina kelis operatorius – vieną naudoja kaip pagrindinį, kitą kaip atsarginį variantą.
Verta prisiminti, kad turite teisę reikalauti. Jei jūsų vietovė buvo pažadėta kaip padengta, bet realybėje ryšys nevyksta, kreipkitės į operatorių. Jei tai nepadeda – į Ryšių reguliavimo tarnybą. Kuo daugiau skundų ir pranešimų, tuo didesnė tikimybė, kad problema bus pastebėta ir sprendžiama.
Bendruomenės galia taip pat neturėtų būti nuvertinama. Jei visa kaimo ar sodų bendrijos bendruomenė susivienija ir kreipiasi į operatorius ar valdžios institucijas, tai turi daug didesnį poveikį nei pavieniai skundai. Yra atvejų, kai būtent tokiu būdu buvo pasiekta, kad atokesnėse vietovėse būtų pastatyta naujų bazinių stočių.
Situacija gerėja, nors ir lėtai. Kiekviena nauja bazinė stotis, kiekvienas technologinis patobulinimas, kiekviena nauja finansavimo programa – visa tai po truputį mažina baltas dėmes. Galbūt ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet procesas vyksta. O tuo tarpu – ieškokite sprendimų, eksperimentuokite, reikalaukite. Nes geras mobilusis ryšys šiandien jau nėra prabanga, o būtinybė.
