Nuo pat žmonijos aušros naktinis dangus traukė mūsų žvilgsnius, o ryškiausias jo objektas – Mėnulis – tapo laiko skaičiavimo, mitologijos ir mokslo pagrindu. Mėnulio stebėjimas yra vienas prieinamiausių astronominių užsiėmimų, kuriam nereikia brangios įrangos ar gilių fizikos žinių, tačiau norint pamatyti daugiau nei tik švytintį diską, verta suprasti, kas vyksta danguje. Mėnulio fazių kaita yra nuolatinis šviesos ir šešėlių šokis, kurį lemia Saulės, Žemės ir paties Mėnulio tarpusavio padėtis. Nors mums atrodo, kad Mėnulis keičia savo formą, iš tikrųjų mes tiesiog matome skirtingai apšviestą jo paviršiaus dalį. Šis gidas padės jums ne tik atpažinti skirtingas fazes, bet ir suprasti, kada geriausia nukreipti žvilgsnį į dangų, norint pamatyti įspūdingiausius kraterius bei kalnų grandines.
Kodėl keičiasi Mėnulio išvaizda?
Prieš pradedant gilintis į konkrečias fazes, svarbu suprasti mechaniką. Mėnulis pats savaime nespinduliuoja šviesos; jis veikia kaip milžiniškas veidrodis, atspindintis Saulės šviesą. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, o Žemė skrieja aplink Saulę, kampas tarp šių trijų dangaus kūnų nuolat kinta. Mėnulio ciklas, vadinamas sinodiniu mėnesiu, trunka apytiksliai 29,5 paros.
Šio ciklo metu mes matome vis kitokią Mėnulio pusę, kurią apšviečia Saulė. Kai Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, apšviesta pusė nusukta nuo mūsų, todėl matome tamsą (Jaunatį). Kai Žemė yra tarp Mėnulio ir Saulės, matome pilnai apšviestą diską (Pilnatį). Tarp šių dviejų kraštutinumų vyksta laipsniškas apšviesto ploto didėjimas ir mažėjimas.
Aštuonios pagrindinės Mėnulio fazės
Astronomai Mėnulio ciklą skirsto į aštuonias distinctyvias fazes. Kiekviena iš jų turi savo vizualines savybes ir geriausią laiką stebėjimui.
1. Jaunatis (New Moon)
Tai ciklo pradžia. Šios fazės metu Mėnulis danguje yra beveik nematomas plika akimi, nes jis yra toje pačioje dangaus pusėje kaip ir Saulė, o jo apšviesta pusė nusukta nuo Žemės. Tai geriausias laikas stebėti ne patį Mėnulį, o kitus dangaus objektus – žvaigždes, galaktikas ir ūkus, kadangi Mėnulio šviesa netrukdo ir dangus būna tamsiausias.
2. Jaunas mėnulis (Waxing Crescent)
Praėjus kelioms dienoms po Jaunaties, vakarais vakaruose pasirodo plonas pjautuvas. Šiaurės pusrutulyje (taigi ir Lietuvoje) apšviesta dalis yra dešinėje pusėje. Tai viena gražiausių fazių fotografijai, ypač kai matomas „peleninis švytėjimas“ – reiškinys, kai tamsioji Mėnulio pusė yra silpnai apšviesta nuo Žemės atsispindinčia Saulės šviesa.
3. Priešpilnis (First Quarter)
Mėnulis yra įveikęs ketvirtadalį savo orbitos. Danguje matome lygiai pusę Mėnulio disko (dešinę pusę). Tai yra idealus laikas stebėjimams su žiūronais ar teleskopu. Šešėlių linija, skirianti dieną nuo nakties Mėnulyje (vadinama terminatoriumi), yra labai ryški, todėl krateriai ties šia linija atrodo itin reljefiškai.
4. Pilnėjantis mėnulis (Waxing Gibbous)
Ši fazė trunka nuo Priešpilnio iki Pilnaties. Apšviesta dalis didėja, Mėnulis tampa ryškus ir ovalo formos. Dauguma detalių vis dar gerai matomos, tačiau ryškumas pradeda užgožti smulkesnius objektus.
5. Pilnatis (Full Moon)
Tai pati ryškiausia ir vizualiai įspūdingiausia fazė, kai matomas visas Mėnulio diskas. Nors Pilnatis atrodo romantiškai ir paslaptingai, astronominiu požiūriu tai yra prasčiausias laikas detaliems stebėjimams. Saulės šviesa krenta statmenai į Mėnulio paviršių, todėl nelieka šešėlių. Be šešėlių krateriai ir kalnai atrodo plokšti, prarandamas reljefo pojūtis. Tačiau tai puikus laikas stebėti tamsiasias „jūras“ (mare) ir spindulines sistemas, einančias nuo didžiųjų kraterių, tokių kaip Tichas (Tycho).
6. Dylantis mėnulis (Waning Gibbous)
Po Pilnaties apšviesta dalis pradeda mažėti. Šešėlis pradeda slinkti iš dešinės į kairę. Mėnulis teka vis vėliau vakare, todėl stebėjimams dažnai tenka laukti vėlyvos nakties.
7. Delčia (Third Quarter)
Priešingybė Priešpilniui. Matoma kairioji Mėnulio pusė. Ši fazė dažnai stebima rytais, nes Mėnulis teka apie vidurnaktį ir leidžiasi apie vidurdienį. Tai vėlgi puikus laikas stebėti kraterius ties terminatoriaus linija, tik šį kartą apšviečiama kita jų pusė nei per Priešpilnį.
8. Senas mėnulis (Waning Crescent)
Paskutinė fazė prieš naują ciklą. Matomas plonas pjautuvas kairėje pusėje, pasirodantis prieš pat saulėtekį rytuose. Kaip ir jauno Mėnulio atveju, čia vėl galima pamatyti peleninį švytėjimą.
Mnemotechninė taisyklė lietuviams
Lietuvoje (ir visame Šiaurės pusrutulyje) labai lengva atskirti, ar Mėnulis pilnėja, ar dyla, naudojant paprastą raidžių taisyklę:
- Jei Mėnulio pjautuvas išgaubtas kaip raidė P (turi pilvuką dešinėje) – jis Pilnėja.
- Jei Mėnulio pjautuvas išgaubtas kaip raidė D (turi pilvuką kairėje) – jis Dyla.
Kada geriausia stebėti Mėnulį?
Daugelis pradedančiųjų daro klaidą manydami, kad geriausias laikas stebėjimui yra Pilnatis. Kaip jau minėta, Pilnaties metu paviršius atrodo plokščias. Norint pamatyti tikrąjį Mėnulio grožį – gilius kraterius, aukštus kalnus ir slėnius – reikia gaudyti šešėlius.
Auksinė taisyklė: Geriausia stebėti Mėnulį ties terminatoriaus linija. Terminatorius yra riba tarp apšviestosios ir tamsiosios Mėnulio pusės. Būtent ties šia linija Saulės spinduliai krenta smailiu kampu, todėl kiekvienas kalnelis meta ilgą šešėlį, išryškindamas reljefą. Terminatorius kasnakt slenka per Mėnulio paviršių, todėl kiekvieną naktį galima pamatyti vis kitus išryškintus kraterius.
Geriausios fazės stebėjimui su žiūronais ar teleskopu yra Priešpilnis ir Delčia. Šiuo metu šešėliai yra ilgiausi ir kontrastingiausi.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar Mėnulis sukasi aplink savo ašį?
Taip, Mėnulis sukasi aplink savo ašį, tačiau jo sukimosi greitis tiksliai sutampa su laiku, per kurį jis apskrieja Žemę. Dėl šio reiškinio, vadinamo sinchroniniu sukimusi, mes visada matome tik tą pačią Mėnulio pusę. Kita pusė nėra „tamsioji“ (ji gauna tiek pat saulės šviesos), ji tiesiog yra mums nematoma.
Kodėl dieną kartais matome Mėnulį?
Mėnulis yra pakankamai ryškus, kad būtų matomas ir dieną. Tai dažniausiai nutinka Priešpilnio ir Delčios fazėse. Priešpilnio metu Mėnulis dažnai matomas po pietų ir vakare prieš saulėlydį, o Delčios metu – ryte po saulėtekio.
Kas yra „Supermėnulis“?
Mėnulio orbita aplink Žemę nėra idealus apskritimas, ji yra elipsės formos. Kai Pilnatis sutampa su momentu, kai Mėnulis yra arčiausiai Žemės (perigėjuje), jis atrodo šiek tiek didesnis ir ryškesnis nei įprastai. Šis reiškinys vadinamas Supermėnuliu.
Kaip šviesos tarša veikia Mėnulio stebėjimą?
Priešingai nei stebint neryškias žvaigždes ar galaktikas, Mėnulis yra toks ryškus, kad šviesos tarša jam praktiškai neturi įtakos. Jį puikiai galima stebėti net iš didmiesčio centro, todėl tai yra pats demokratiškiausias astronominis objektas.
Įranga ir pasiruošimas stebėjimui
Nors Mėnulį galima tyrinėti plika akimi, minimali optinė įranga atveria visiškai naują pasaulį. Paprasti žiūronai (pavyzdžiui, 10×50) yra puikus pirmasis žingsnis. Jie leis pamatyti didžiąsias Mėnulio jūras ir didžiausius kraterius. Žiūronus rekomenduojama pritvirtinti prie stovo, kad vaizdas nedrebėtų.
Jei nuspręsite naudoti teleskopą, nebūtina investuoti tūkstančių eurų. Net ir nedidelis refraktorius gali parodyti kvapą gniaužiančius vaizdus. Svarbus patarimas stebint Mėnulį, ypač kai jis artėja prie Pilnaties, yra naudoti specialų Mėnulio filtrą. Mėnulis teleskope gali būti akinančiai ryškus, o filtras sumažina šviesos intensyvumą ir padidina kontrastą, leisdamas akiai ilgiau nepavargti ir pamatyti daugiau detalių.
Galiausiai, sėkmingam stebėjimui svarbi ne tik optika, bet ir atmosferos sąlygos. Net jei dangus giedras, didelis vėjas ar atmosferos turbulencija (kai žvaigždės stipriai mirga) gali iškreipti vaizdą pro teleskopą, todėl jis atrodys lyg „plaukiantis“ po vandeniu. Geriausi vaizdai gaunami ramiomis naktimis, kai Mėnulis pakyla aukščiau virš horizonto, nes tuomet jo šviesa turi įveikti plonesnį Žemės atmosferos sluoksnį.
