Kai apokalipsės laikrodis sustoja
Jau ne pirmus metus gyvename su nuolatiniu nerimastingu jausmu – klimato kaita, geopolitiniai konfliktai, pandemijos, dirbtinis intelektas. Žiniasklaida mėgsta dramą, todėl kiekvieną savaitę girdime apie naują grėsmę žmonijai. Tačiau pažvelgus į naujausiusius mokslinių tyrimų duomenis, situacija atrodo gerokai šviesesnė nei ją piešia sensacingos antraštės.
Tarptautinė mokslininkų grupė, analizavusi daugiau nei 200 skirtingų apokaliptinių scenarijų, pateikė netikėtą išvadą – tikimybė, kad žmonija susidurs su egzistencine grėsme artimiausiame šimtmetyje, yra mažesnė nei manyta anksčiau. Tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti ir nieko nedaryti, bet tai tikrai reiškia, kad panika ir pesimizmas nėra pagrįsti.
Kodėl anksčiau buvome tokie pesimistiški
Prisiminkite 2012-uosius – majų kalendoriaus pabaigą, kuri turėjo žymėti pasaulio pabaigą. Arba Y2K problemą 2000-aisiais, kai kompiuterių sistemos turėjo sugriūti ir sukelti chaosą. Dar anksčiau – šaltojo karo laikų branduolinio karo baimę. Žmonija turi ilgą istoriją bijoti savo pabaigos.
Problema ta, kad ankstesnės prognozės dažnai rėmėsi ribotais duomenimis ir pernelyg supaprastintais modeliais. Pavyzdžiui, 1970-ųjų prognozės apie maisto trūkumą ir masines badaujančių šalis neįvertino technologinių inovacijų žemės ūkyje. Panašiai ir klimato kaitos modeliai nuolat tikslinami – ne todėl, kad situacija gerėja, bet todėl, kad geriau suprantame sudėtingus procesus.
Šiuolaikiniai mokslininkai naudoja daug sudėtingesnius metodus. Jie analizuoja ne tik vieną grėsmę izoliuotai, bet ir tai, kaip skirtingi veiksniai sąveikauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, kaip technologijų pažanga gali padėti spręsti klimato problemas, arba kaip tarptautinė bendradarbiavimo patirtis pandemijos metu gali pagerinti mūsų pasirengimą būsimoms krizėms.
Konkretūs skaičiai ir faktai, kurie ramina
Pažvelkime į konkrečius duomenis. Pasaulio Sveikatos Organizacijos statistika rodo, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė pasaulyje per pastaruosius 50 metų išaugo beveik 20 metų. Vaikų mirtingumas sumažėjo trigubai. Ekstremali skurdo riba nukrito nuo 36% 1990-aisiais iki mažiau nei 10% šiandien.
Atsinaujinančios energijos sektorius vystosi greičiau nei bet kas prognozavo. Saulės energijos kaina per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 90%. Daugelyje šalių ji jau pigesnė už iškastinį kurą. Vėjo energetika taip pat demonstruoja įspūdingus rezultatus. Net ir Kinija, didžiausia anglies dioksido išmetėja, investuoja daugiau į žaliąją energetiką nei bet kuri kita šalis.
Branduolinio karo grėsmė, nors ir egzistuoja, yra gerokai mažesnė nei šaltojo karo metais. Branduolinio ginklo arsenalai sumažėjo nuo 70,000 kovinių galvučių 1980-aisiais iki maždaug 13,000 šiandien. Tarptautinės kontrolės mechanizmai, nors ir netobuli, veikia.
Technologijos kaip gelbėjimo ratas
Vienas iš pagrindinių veiksnių, kodėl prognozės tampa optimistiškesnės, yra eksponentinis technologijų vystymasis. Dirbtinis intelektas, kurį daugelis laiko grėsme, iš tikrųjų gali tapti galingiausiu įrankiu sprendžiant globalines problemas.
Jau dabar AI padeda kurti naujus vaistus dešimtis kartų greičiau nei tradiciniai metodai. Mašininio mokymosi algoritmai analizuoja klimato duomenis ir padeda optimizuoti energijos vartojimą miestuose. Robotika ir automatizacija gali spręsti darbo jėgos trūkumo problemas senėjančiose visuomenėse.
Biotechnologijos srityje matome panašų pažangą. CRISPR genų redagavimo technologija gali padėti išnaikinti pavojingas ligas. Sintetinė biologija leidžia kurti naujas medžiagas ir maisto produktus, sumažinant spaudimą gamtai. Laboratorijose auginamas mėsa gali revoliucionizuoti maisto pramonę ir drastiškai sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Žinoma, kiekviena technologija turi ir rizikas. Bet svarbu suprasti, kad mes tampame vis geresni valdydami šias rizikas. Sukuriamos tarptautinės normos, etikos komitetai, reguliavimo sistemos. Procesas nėra tobulas, bet jis vyksta.
Žmonijos prisitaikymo sugebėjimai
Vienas dažnai nepastebimas, bet itin svarbus faktorius – žmonijos neįtikėtinas prisitaikymo sugebėjimas. Mes išgyvenome ledo amžių, marų epidemijas, pasaulinius karus, ekonomines depresijas. Kiekvieną kartą ne tik išgyvenome, bet ir tapome stipresni.
COVID-19 pandemija, nors ir buvo tragiška, parodė, kaip greitai pasaulis gali mobilizuotis. Vakcinų kūrimas rekordiniu greičiu, mokslininkų bendradarbiavimas per sienas, visuomenės gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų – visa tai yra įrodymai, kad esame daug atsparesni nei manome.
Klimato kaitos kontekste matome, kaip šalys, miestai ir bendruomenės kuria inovatyvius sprendimus. Olandija stato plaukiojančius namus potvyniams valdyti. Singapūras kuria vertikalius miškus. Skandinavijos šalys transformuoja savo energetikos sistemas. Tai nėra vien politiniai pareiškimai – tai realūs projektai, kurie veikia.
Svarbu ir tai, kad jaunoji karta yra labiau informuota ir įsitraukusi nei bet kada anksčiau. Jaunimas aktyviai dalyvauja klimato judėjimuose, kuria socialines įmones, ieško tvarių sprendimų. Tai kuria momentum’ą pokyčiams.
Ką reiškia „atidėta” ir kas iš tikrųjų keičiasi
Kai kalbame apie tai, kad pasaulio pabaiga „atidėta”, tai nereiškia, kad galime ramiai sėdėti ir laukti. Veikiau tai reiškia, kad turime daugiau laiko ir galimybių veikti protingai, o ne paniškai.
Pagrindinė žinia iš naujausių tyrimų – katastrofinių scenarijų tikimybė mažėja ne todėl, kad problemos išnyksta pačios, bet todėl, kad mes tampame geresni jas spręsdami. Tai subtilus, bet itin svarbus skirtumas. Tai reiškia, kad mūsų veiksmai turi reikšmę.
Pavyzdžiui, klimato kaitos srityje mokslininkai dabar mano, kad ekstremaliausi scenarijai (4-5 laipsnių atšilimas) tampa mažiau tikėtini. Ne todėl, kad problema išnyko, bet todėl, kad jau imamasi veiksmų. Atsinaujinančios energijos plėtra, elektromobilių augimas, miškų atkūrimo programos – visa tai keičia trajektoriją.
Tačiau čia slypi ir pavojus. Kai girdime, kad situacija gerėja, lengva atsipalaiduoti. Bet tikroji žinia turėtų būti tokia: tai, ką darome, veikia, todėl turime daryti dar daugiau. Prognozės gerėja būtent todėl, kad imamės veiksmų, o ne nepaisant jų.
Praktiniai patarimai kaip prisidėti prie šviesesnės ateities
Gerai, tai ką kiekvienas iš mūsų gali daryti? Nereikia būti mokslininku ar politiku, kad prisidėtumėte prie pozityvių pokyčių.
Pirma, informuokitės iš patikimų šaltinių. Socialiniai tinklai ir sensacingi straipsniai dažnai iškraipo tikrovę. Sekite mokslinius žurnalus, oficialias organizacijas, ekspertų nuomones. Tai padės išvengti tiek pernelyg pesimistinių, tiek pernelyg optimistinių požiūrių.
Antra, darykite mažus, bet nuoseklius žingsnius savo gyvenime. Sumažinkite energijos vartojimą, rinkitės tvaresnį transportą, mažinkite atliekas. Tai gali atrodyti kaip lašas jūroje, bet kai milijonai žmonių daro tą patį, efektas tampa reikšmingas. Be to, asmeniniai veiksmai keičia mąstymą ir įpročius, o tai ilgalaikėje perspektyvoje svarbiau nei konkretus CO2 kiekis.
Trečia, palaikykite politiką ir verslus, kurie investuoja į tvarią ateitį. Jūsų balsas rinkimuose, jūsų pinigai perkant produktus – tai realūs įrankiai. Įmonės reaguoja į vartotojų poreikius. Jei paklausa tvarių produktų auga, auga ir jų pasiūla.
Ketvirta, dalinkitės pozityvia informacija. Tai nereiškia ignoruoti problemas, bet reiškia rodyti, kad sprendimai egzistuoja ir veikia. Pesimizmas paralyžiuoja, o pagrįstas optimizmas motyvuoja veikti. Pasakokite kitiems apie sėkmės istorijas, inovacijas, pozityvius pokyčius.
Penkta, investuokite į švietimą – savo ir kitų. Kritinis mąstymas, mokslinė raštingumas, gebėjimas atskirti faktus nuo nuomonių – tai įgūdžiai, kurie padeda priimti geresnius sprendimus tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame lygmenyje.
Kai baimė virsta veiksmais, o ne paralyžiumi
Galiausiai, svarbiausias dalykas, kurį turėtume išmokti iš šių naujų prognozių – baimė nėra geriausias motyvatorius. Ilgalaikėje perspektyvoje ji veda į perdegimą, apatiją arba neigimą. Vietoj to, turėtume kultivuoti tai, ką psichologai vadina „pagrįstu optimizmu” – supratimą, kad problemos yra rimtos, bet sprendžiamos.
Istorija rodo, kad žmonija geriausiai veikia ne tada, kai bijo, o tada, kai mato galimybes. Kosmoso programos, medicinos proveržiai, technologinės revoliucijos – visa tai kilo ne iš baimės, o iš svajonių ir vilties. Tas pats principas taikytinas ir šiuolaikinėms globalinėms problemoms.
Nauji moksliniai tyrimai ir prognozės neturėtų būti suprantami kaip leidimas atsipalaiduoti. Veikiau tai turėtų būti suprantama kaip patvirtinimas, kad esame teisingu keliu, ir kaip skatinimas tęsti. Pasaulio pabaiga nėra neišvengiama. Ji niekada ir nebuvo. Bet šviesesnė ateitis taip pat nėra garantuota – ji priklauso nuo mūsų sprendimų ir veiksmų šiandien.
Taigi, kai kitą kartą išgirsite apokaliptinę antraštę, sustokite ir pagalvokite. Pažiūrėkite į duomenis, o ne tik į emocijas. Paklausykite ekspertų, o ne tik komentatorių. Ir svarbiausia – vietoj baimės pasirinkite veiksmą. Nes būtent tai ir keičia prognozes iš tamsių į šviesesnias. Mūsų kolektyvinė valia, išradingumas ir atkakli veikla yra tas veiksnys, kuris nuolat stumia pasaulio pabaigą vis toliau į ateitį, kol galiausiai ji tampa tiesiog dar viena neįvykusia pranašyste.
