Kai gandai virsta realybe: pirmieji kainų šūviai
Žaidimų industrija jau seniai nustojo būti vien paauglių pramoga – tai daugiamilijardinė ekosistema, kurioje sukasi didžiuliai pinigai ir dar didesnės ambicijos. Tačiau naujausi gandai apie būsimąją PlayStation 6 kainą verčia net patį atsidavusį geimerį suabejoti, ar verta toliau investuoti į šį pomėgį. Praėjusią savaitę keletas patikimų šaltinių užsiminė, kad naujoji Sony konsolė gali kainuoti nuo 600 iki 700 eurų, o kai kurie analitikai kalba net apie 800 eurų ribą premium versijoms.
Žinoma, oficialių patvirtinimų dar nėra – Sony tradiciškai laiko kainas paslaptyje iki paskutinės akimirkos. Bet jei pažvelgsime į tendencijas, situacija atrodo gana aiški. PlayStation 5 startuodama kainavo 499 eurų už standartinę versiją, o tai jau buvo nemažas šuolis palyginti su PS4. Dabar, kai komponentų kainos kyla, infliacijos spaudimas didėja, o technologiniai šuoliai reikalauja vis brangesnių sprendimų, 600+ eurų kaina nebeatrodo tokia nerealiai.
Kodėl konsolės brangsta greičiau nei mūsų atlyginimai
Pabandykime suprasti, kas vyksta už kulisų. Pirmiausia – technologijos. Kiekviena nauja konsolių karta stengiasi pateikti kažką revoliucingo: geresnius grafikos procesorius, spartesnę atmintį, pažangesnius aušinimo sprendimus. PlayStation 6, kaip prognozuojama, turės palaikyti 8K raišką, 120 kadrų per sekundę žaidimus ir naujausias ray-tracing technologijas realiuoju laiku. Visa tai kainuoja.
Antra problema – puslaidininkių pramonė. Pastaraisiais metais pasaulis susidūrė su rimtu lustų trūkumu, kuris paveikė viską – nuo automobilių iki šaldytuvų. Nors situacija pamažu stabilizuojasi, gamybos kaštai išlieka aukšti. AMD, kurie tiekia procesorius Sony konsolėms, taip pat susiduria su didėjančiomis sąnaudomis. Tai neišvengiamai atsispindi galutinėje kainoje.
Dar vienas aspektas, apie kurį retai kalbama – logistika ir prekybos maržos. Konsolė, pagaminta Azijoje, turi keliauti per pusę pasaulio, mokėti muitus, būti sandėliuojama, platinama. Kiekvienas tarpininkas nori savo dalies. Lietuvoje situacija dar sudėtingesnė dėl mažesnės rinkos – dažnai mokame daugiau nei Vakarų Europoje, nes apyvartos mažesnės, o logistikos kaštai proporcingi.
Žaidimų kainos: tylus bet skausmingas smūgis
Bet konsolės kaina – tai tik ledkalnio viršūnė. Tikrasis šokas laukia, kai pradedi skaičiuoti, kiek kainuos patys žaidimai. Jau dabar AAA klasės žaidimai PlayStation 5 platformoje kainuoja 70-80 eurų. Kai kurie ekspertai prognozuoja, kad PS6 erai žaidimai gali pasiekti 90-100 eurų ribą.
Pažvelkime realistiškai: jei nori įsigyti naują konsolę ir bent 3-4 žaidimus startuojant, tai jau 900-1000 eurų investicija. Pridėkime papildomą valdiklį (apie 70 eurų), PlayStation Plus prenumeratą metams (60-80 eurų), galbūt kokį headset’ą ar papildomą SSD – ir štai jau kalbame apie 1200-1300 eurų. Vidutiniam lietuviui tai beveik du mėnesių atlyginimai.
Ypač skaudu tampa šeimoms su vaikais. Jei anksčiau tėvai galėjo įpirkti konsolę kaip kalėdinę dovaną ir jaustis normaliai, dabar tai tampa rimtu finansiniu sprendimu, kuris reikalauja planavimo. O kai vaikas prašo naujo žaidimo kas mėnesį – matematika tampa dar liūdnesnė.
Alternatyvos: ar jos tikrai egzistuoja?
Natūralu, kad kylant kainoms žmonės pradeda ieškoti alternatyvų. Pirmiausia į akis krenta Xbox – Microsofto konsolės tradiciškai būna šiek tiek pigesnės arba siūlo geresnį kainų ir galimybių santykį. Ypač patrauklus atrodo Game Pass – už 13 eurų per mėnesį gauni prieigą prie šimtų žaidimų. Tai kardinaliai keičia ekonomiką: vietoj 80 eurų už vieną žaidimą, moki 156 eurus per metus ir gauni milžinišką biblioteką.
Kita alternatyva – žaidimų kompiuteriai. Taip, pradinė investicija dar didesnė (geras gaming PC kainuoja 1500+ eurų), bet ilgalaikėje perspektyvoje gali būti ekonomiškesnis. Steam išpardavimai, nemokamas online žaidimas, galimybė atnaujinti komponentus palaipsniui – visa tai suteikia lankstumo. Be to, PC naudoji ne tik žaidimams, bet ir darbui, kūrybai.
Vis populiaresnis tampa ir cloud gaming. Nvidia GeForce Now, Xbox Cloud Gaming – šios paslaugos leidžia žaisti galingus žaidimus net silpname kompiuteryje ar televizoriuje su smart funkcija. Tiesa, reikia puikaus interneto, o Lietuvoje tai vis dar ne visur garantuota. Tačiau kryptis įdomi – galbūt ateityje konsolės apskritai taps nereikalingos?
Psichologinis aspektas: FOMO ir poreikis būti pirmiems
Verta pakalbėti ir apie tai, kodėl mes apskritai sutinkame mokėti tokias kainas. Žaidimų industrija puikiai išmoko manipuliuoti mūsų emocijomis. Fear of missing out (baimė kažko nepatirti) yra galingas variklis. Kai visi draugai jau žaidžia naujausią hitą, o tu ne – jaučiesi atskirtas nuo bendruomenės.
Sony ir kiti gamintojai tai puikiai supranta. Limituotos versijos, ankstyvos prieigos, ekskliatyvūs bonusai pirmiesiems pirkėjams – visa tai skatina veikti impulsyviai, neįvertinus realių finansinių galimybių. Socialiuose tinkluose matome unboxing video, entuziatingas recenzijas, draugų pasididžiavimą nauja įranga – ir norisi tapti dalimi to pasaulio.
Lietuvoje šis aspektas ypač ryškus tarp jaunesnės kartos. Paaugliai ir jaunuoliai dažnai nesupranta pinigų vertės – jiems svarbu turėti tai, ką turi kiti. Tėvai patenka į spąstus: arba jaučiasi kalti, kad negali leisti vaikui to, ko jis nori, arba įsiperka per galvą, kad tik vaikas būtų laimingas.
Ekonominė nelygybė žaidimų pasaulyje
Kylančios kainos kuria vis didesnę prarają tarp tų, kurie gali sau leisti naujausias technologijas, ir tų, kurie negali. Atsiranda savotiška žaidimų elitas – žmonės su naujausiais konsolėmis, geriausiais žaidimais, premium prenumeratomis. O kita pusė turinio naudotis senesnėmis konsolėmis, laukti išpardavimų, žaisti free-to-play žaidimus su agresyviu monetizavimu.
Tai kelia ir socialinių problemų. Online žaidimuose žmonės su geresne įranga turi pranašumą – geresni kadrų dažniai, trumpesni loading laikai, geresni valdikliai. Tai jau nebėra vien įgūdžių klausimas, bet ir piniginės dydžio. Esports srityje šis atotrūkis dar ryškesnis – profesionalai naudoja įrangą už tūkstančius eurų, o eilinis žaidėjas negali net artėti prie tokio lygio.
Lietuvoje situacija komplikuojasi dar labiau dėl atlyginimų skirtumo. Kai vokietis už PS6 sumoka savaitės atlyginimą, lietuvis gali mokėti dviejų savaičių ar net mėnesio algą. Tai reiškia, kad mums žaidimų konsolės yra proporcinai daug brangesnės nei Vakarų Europoje, nors kainos parduotuvėse gali skirtis tik keliasdešimt eurų.
Pramonės atsakas: ar gamintojai supranta problemą?
Įdomu tai, kad pati žaidimų industrija tarsi nepastebi augančio nepasitenkinimo. Sony finansinės ataskaitos rodo rekordinius pelnus – žmonės perka, nors ir skundžiasi. Tai siunčia signalą, kad kainos gali kilti toliau, nes paklausa išlieka.
Tačiau kai kurie signalai rodo, kad situacija gali keistis. Nintendo išlieka ištikima savo filosofijai – prieinamos kainos, šeimos draugiški žaidimai, ilgaamžiškumas. Switch konsolė, nors technologiškai atsiliekanti nuo konkurentų, pardavinėjama puikiai būtent dėl protingos kainų politikos. Galbūt tai pamoka kitiems?
Microsoft taip pat bando kitokį kelią su Game Pass modeliu. Vietoj to, kad parduotų tau brangią konsolę ir dar brangesnius žaidimus, jie siūlo prenumeratą – nuolatines pajamas, bet mažesniu įsipareigojimo slenksčiu. Tai primena Netflix revoliuciją filmų industrijoje. Klausimas, ar Sony seks šiuo keliu, ar liks prie tradicinio modelio.
Kai kurie nepriklausomi kūrėjai taip pat reaguoja. Matome vis daugiau kokybiškai indie žaidimų, kurie kainuoja 15-30 eurų ir siūlo šimtus valandų pramogos. Stardew Valley, Hades, Hollow Knight – šie žaidimai įrodo, kad nebūtina išleisti 80 eurų, kad gautum puikią patirtį.
Kaip išlikti geimerių bendruomenėje nesugriuvus finansiškai
Gerai, pakalbėjome apie problemas – dabar praktiniai patarimai, kaip mėgautis žaidimais neištuštinant sąskaitos. Pirmiausia – kantrybė. Žaidimų kainos krenta stebėtinai greitai. Žaidimas, kuris šiandien kainuoja 80 eurų, po pusės metų gali kainuoti 40, o po metų – 20. Jei nesi hardcore fanas, kuris turi žaisti viską iš karto, laukimas apsimoka.
Antra – naudokis prenumeratomis protingai. PlayStation Plus Essential kainuoja apie 60 eurų per metus ir suteikia ne tik online žaidimą, bet ir kelis nemokamus žaidimus kiekvieną mėnesį. Per metus tai gali būti 24-36 žaidimai. Net jei patiks tik ketvirtadalis – jau atsipirko. Game Pass dar geresnis variantas, jei turi Xbox ar PC.
Trečia – antrinė rinka. Fizinės kopijos vis dar egzistuoja, ir jas galima parduoti ar iškeisti. Nusipirkęs žaidimą už 70 eurų, pažaidęs ir pardavęs už 40-50 eurų, realiai sumokėjai tik 20-30 eurų. Skaitmeninės kopijos šios galimybės nesuteikia – tai svarbus aspektas renkantis.
Ketvirta – būk selektyvus. Ne kiekvienas AAA žaidimas vertas dėmesio. Daug kam geriau nusipirkti vieną tikrai gerą žaidimą ir jį išžaisti iki galo, nei pirkti penkis ir nežaisti nė vieno kaip reikiant. Sekite recenzijas, žiūrėkite gameplay video, nesiveskite vien reklamos.
Penkta – bendruomenė. Dalijimasis žaidimais su draugais, bendri pirkimai (kai leidžiama), žaidimų mainai – visa tai padeda sumažinti kaštus. Kai kurios šeimos turi vieną bendrą konsolę su keliais profiliais – taip pat ekonomiškesnis variantas nei kiekvienam savo.
Ar žaidimai tikrai tampa prabanga, ir kas laukia toliau
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – taip, žaidimai tampa vis mažiau prieinami vidutiniam vartotojui. Jei anksčiau konsolė buvo įprasta dovana paaugliui, dabar tai rimta investicija, kurią daugelis šeimų turi atidėti ar net atsisakyti. Tai kelia rimtų klausimų apie žaidimų industrijos ateitį.
Viena vertus, rinka segmentuojasi. Atsiranda premium segmentas tiems, kurie gali mokėti, ir budget segmentas su senesnėmis konsolėmis, pigesniais žaidimais, free-to-play pasiūlymais. Kita vertus, technologijos kaip cloud gaming gali demokratizuoti prieigą – nereikės brangios įrangos, užteks gero interneto.
Lietuvoje situacija ypač įdomi. Mūsų rinka maža, perkamoji galia mažesnė nei Vakarų Europoje, bet entuziastų bendruomenė aktyvi. Matome, kaip auga esports, kaip populiarėja žaidimų kūrimas, kaip stiprėja lokali industrija. Galbūt būtent mažesnės rinkos bus tos, kurios pirmosios pradės reikalauti kainų politikos pokyčių.
Prognozuojant ateitį, tikėtina, kad matysime dar didesnį kainų augimą trumpuoju laikotarpiu – PlayStation 6 tikrai nebus pigi. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje rinka turės reaguoti. Jei kainos pakils per daug, žmonės tiesiog nustos pirkti, ir gamintojai bus priversti keisti strategijas. Galbūt matysime daugiau prenumeratos modelių, galbūt pigesnių, mažiau galingų konsolių versijų, galbūt visiškai naujų verslo modelių.
Viena aišku – žaidimų industrija yra per didelė ir per pelninga, kad leistų sau prarasti masinio vartotojo. Kažkuriuo momentu bus rasta pusiausvyra tarp technologinio progreso, pelno maržų ir prieinamumo. Kol kas mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai senos taisyklės nebegalioja, o naujos dar nesuformuotos. Ir kaip dažnai būna tokiais laikais – vartotojas jaučia didžiausią diskomfortą. Bet būtent vartotojų sprendimai galiausiai formuos rinką – ar pirkti tą brangią PS6, ar balsuoti pinigine už kitokią žaidimų ateitį.
