Kodėl seni telefonai tampa vis didesne problema
Kiekvienais metais pasaulyje parduodama daugiau nei 1,5 milijardo naujų išmaniųjų telefonų. Tuo pačiu metu senieji įrenginiai dažniausiai baigia savo gyvenimą stalčiuose, garažuose ar, blogiausiu atveju, šiukšlių konteineriuose. Statistika rodo, kad vidutinis vartotojas keičia telefoną kas 2-3 metus, nors įrenginys techniškai galėtų tarnauti dvigubai ilgiau.
Problema ta, kad elektronikos atliekos nėra paprastos šiukšlės. Viename išmaniajame telefone yra apie 60 skirtingų cheminių elementų – nuo aukso ir sidabro iki retųjų žemių metalų. Kai šie įrenginiai patenka į sąvartynus, vertingos medžiagos tiesiog praranda, o pavojingos – gali užteršti aplinką. Europos Sąjungoje kasmet susidaro apie 12 milijonų tonų elektronikos atliekų, ir šis skaičius auga 2 procentais per metus.
Lietuvoje situacija nėra labai skirtinga nuo europietiškos. Pas mus kasmet susikaupia apie 30 tūkstančių tonų elektronikos atliekų, iš kurių tik maždaug pusė yra tinkamai perdirbama. Likusi dalis? Niekas tiksliai nežino – ji tiesiog dingsta iš oficialios statistikos.
Kas vyksta su telefonu, kai jis tampa atliekų
Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, koks sudėtingas yra išmaniojo telefono perdirbimo procesas. Tai ne tiesiog sumalti ir išlydyti – čia reikia tikros chemijos ir inžinerijos meno.
Pirmiausia telefonas turi būti išardytas. Baterija atskiriama pirma, nes ji kelia gaisro pavojų. Paskui nuimamas ekranas, kuriame yra specialūs stiklai ir retosios žemės metalai. Pagrindinė plokštė, kurioje sumontuoti procesoriai ir atmintis, yra tikra aukso kasykla – tiesiogine prasme. Vienoje tonoje išmaniųjų telefonų yra daugiau aukso nei vienoje tonoje aukso rūdos.
Perdirbimo įmonės naudoja kelis metodus. Mechaninis perdirbimas – tai smulkinimas ir rūšiavimas pagal medžiagas. Cheminis perdirbimas leidžia išgauti vertingiausius metalus naudojant specialius tirpalus. Terminis perdirbimas – tai kontroliuojamas deginimas aukštoje temperatūroje, kurio metu atskiruojami metalai.
Tačiau realybė tokia, kad didelė dalis senų telefonų niekada nepasiekia šių modernių perdirbimo įrenginių. Jie keliauja į Afriką ar Aziją, kur vietiniai gyventojai juos ardė primityviomis sąlygomis, degindami plastiką atvirame ore ir rankomis rinkdami metalus. Tai ne tik neefektyvu, bet ir labai pavojinga sveikatai bei aplinkai.
Kokios yra realios atliekų valdymo strategijos
Pasaulyje jau egzistuoja kelios pagrindinės elektronikos atliekų valdymo strategijos, kurios veikia skirtingai priklausomai nuo šalies ir ekonominės situacijos.
Išplėstinė gamintojo atsakomybė – tai sistema, kai gamintojai privalo pasirūpinti savo produktų perdirbimo. Europoje tai veikia gana gerai. Kai perki naują telefoną, kainoje jau yra įskaičiuotas perdirbimo mokestis. Gamintojai privalo organizuoti surinkimo punktus ir finansuoti perdirbimą. Apple, Samsung ir kiti didieji žaidėjai turi savo perdirbimo programas, nors skeptikai teigia, kad tai daugiau rinkodaros triukas nei reali aplinkosauga.
Depozito sistemos kai kuriose šalyse veikia panašiai kaip su stiklo buteliais. Grąžini seną telefoną – gauni pinigų arba nuolaidą naujam. Tai skatina žmones nešti įrenginius į oficialius punktus, o ne laikyti juos stalčiuose. Tačiau ši sistema dar nėra plačiai paplitusi.
Moduliniai telefonai – tai koncepcija, kai telefono dalis galima keisti atskirai. Sudužo ekranas? Keiti tik ekraną. Pasenusi kamera? Keiti kamerą. Fairphone yra viena iš nedaugelio kompanijų, kurios rimtai dirba šia kryptimi, bet didieji gamintojai kol kas nenori girdėti apie tai – jiems nenaudinga, kad telefonai tarnautų per ilgai.
Antrinis naudojimas – tai kai senas telefonas tampa ne atliekų, o antrinių žaliavų šaltiniu. Kai kurios įmonės specializuojasi senų telefonų atnaujinime ir perpardavime. Kiti naudoja juos kaip atsargines dalis. Yra net projektų, kur seni telefonai virsta aplinkos monitoringo įrenginiais ar saugumo kameromis.
Ką daryti su senu telefonu: praktiniai sprendimai
Jei jūsų stalčiuje guli senas telefonas, turite keletą gerų variantų, kaip su juo pasielgti atsakingai.
Pirmas ir paprasčiausias – parduoti arba padovanoti. Jei telefonas dar veikia, tikrai atsiras žmogų, kuriam jis pravers. Lietuvoje veikia kelios platformos, kur galima parduoti naudotus telefonus. Kai kurios parduotuvės priima senus įrenginius kaip dalinio apmokėjimo už naujus. Taip telefonas gauna antrą gyvenimą, o jūs – bent kiek pinigų.
Antras variantas – naudoti kitais tikslais. Senas telefonas gali tapti muzikos grotuvu, navigacijos įrenginiu automobiliui, vaizdo stebėjimo kamera namuose ar net skaitmenine nuotraukų rėmeliu. Yra daugybė programėlių, kurios leidžia paversti seną telefoną naudingi įrankiu. Pavyzdžiui, galite jį paversti vaiko monitoriumi arba naudoti kaip universalų nuotolinio valdymo pultą.
Trečias kelias – atiduoti į oficialų surinkimo punktą. Lietuvoje tokių punktų yra visose didesnėse parduotuvėse, prekybos centruose ir savivaldybių aikštelėse. Čia telefonas bus tinkamai perdirbtas, o vertingos medžiagos grįš į gamybos ciklą. Nereikia nieko mokėti – tai nemokama paslauga.
Ketvirtasis variantas – grąžinti gamintojui. Daugelis didžiųjų kompanijų turi savo perdirbimo programas. Apple siūlo Trade In programą, Samsung turi Galaxy Upcycling iniciatyvą. Kartais už seną telefoną galite gauti nuolaidą naujam, kartais – tiesiog ramią sąžinę, žinodami, kad įrenginys bus perdirbtas tinkamai.
Svarbiausia – niekada nemeskite telefono į bendrą šiukšlių dėžę. Tai ne tik neatsakinga, bet daugelyje šalių ir nelegalu. Telefonuose esančios baterijos gali sukelti gaisrus šiukšlių vežimuose, o sunkieji metalai – užteršti dirvožemį ir vandenį.
Kaip gamintojai galėtų prisidėti prie sprendimo
Nors vartotojai gali daryti daug, tikroji galia keisti situaciją yra gamintojų rankose. Ir čia reikalai juda labai lėtai, nes verslo interesai dažnai prieštarauja aplinkosaugos tikslams.
Viena didžiausių problemų – suplanuotas nusidėvėjimas. Tai kai produktas tyčia suprojektuojamas taip, kad tarnautų ribotą laiką. Baterijos, kurių negalima pakeisti. Programinė įranga, kuri nebepalaikoma po kelerių metų. Remonto dokumentacijos nebuvimas. Visa tai verčia žmones pirkti naujus telefonus dažniau, nei reikėtų.
Kai kurios kompanijos jau bando keisti šį požiūrį. Fairphone gamina telefonus, kuriuos galima lengvai remontuoti ir atnaujinti. Jie skelbia remonto instrukcijas, parduoda atsargines dalis ir garantuoja programinės įrangos palaikymą ilgesnį laiką. Tačiau tokių kompanijų yra nedaug, ir jos negali konkuruoti su didžiaisiais žaidėjais nei kaina, nei rinkodara.
Standartizacija galėtų būti kitas sprendimas. Jei visi telefonai naudotų tuos pačius jungtis, tas pačias baterijas, tuos pačius varžtus – remontai ir perdirbimas būtų daug paprastesni. Europos Sąjunga jau privertė gamintojus pereiti prie universalių USB-C įkroviklių. Tai žingsnis teisinga kryptimi, bet reikia daugiau.
Gamintojai taip pat turėtų investuoti į perdirbimo technologijas. Apple sukūrė robotą vardu Daisy, kuris gali išardyti 200 telefonų per valandą ir išgauti vertingas medžiagas. Tai įspūdinga, bet viena tokia mašina negali išspręsti pasaulinės problemos. Reikia dešimčių, šimtų tokių sistemų, ir jos turėtų būti prieinamos ne tik turtingose šalyse.
Politikos ir reguliavimo vaidmuo
Rinka pati savęs nesureguliuos – čia reikia valstybės įsikišimo. Ir kai kurios šalys jau ima griežtas priemones.
Europos Sąjunga yra lyderė šioje srityje. Naujas Teisės į remontą įstatymas reikalauja, kad gamintojai užtikrintų atsarginių dalių prieinamumą ir remonto galimybę bent 10 metų. Tai revoliucinis pokytis, nors kritikai sako, kad įstatymas turi per daug išimčių ir spragų.
Prancūzija įvedė remontabilumo indeksą – kiekvienas elektronikos gaminys parduotuvėje turi turėti etiketę, rodančią, kaip lengva jį remontuoti. Tai padeda vartotojams priimti informuotus sprendimus. Jei matai, kad vienas telefonas turi remontabilumo balą 8 iš 10, o kitas – tik 3, gali pagalvoti, ar verta mokėti už tą, kurio negalėsi sutaisyti.
Kai kurios šalys taiko griežtus perdirbimo tikslus. Pavyzdžiui, Šveicarija perdirbą daugiau nei 95 procentų elektronikos atliekų. Kaip jiems tai pavyksta? Griežta kontrolė, aukštos baudos už netinkamą atliekų tvarkymą ir gerai išvystyta surinkimo infrastruktūra.
Lietuvoje situacija gerėja, bet lėtai. Turime elektronikos atliekų surinkimo sistemą, bet ji nėra pakankamai efektyvi. Daugelis žmonių tiesiog nežino, kur galima atiduoti seną techniką. Reikėtų daugiau viešinimo, daugiau surinkimo punktų ir paprastesnių procedūrų.
Technologiniai sprendimai ir inovacijos
Mokslas ir technologijos siūlo vis naujų būdų, kaip spręsti elektronikos atliekų problemą. Kai kurie jų skamba kaip mokslinė fantastika, bet jau tampa realybe.
Bioremediacija – tai kai naudojami mikroorganizmai ar augalai, kad išgautų metalus iš elektronikos atliekų. Kai kurios bakterijos gali „valgyti” elektronikos komponentus ir kaupti vertingus metalus savo kūnuose. Tai lėtesnis procesas nei cheminė ekstrakcija, bet daug ekologiškesnis.
Dirbtinis intelektas jau dabar naudojamas atliekų rūšiavimo centruose. Robotai su kompiuterinės regos sistemomis gali atpažinti skirtingus telefonų modelius ir automatiškai juos rūšiuoti efektyvesniam perdirbimui. Tai padidina perdirbimo greitį ir tikslumą.
Naujos medžiagos – mokslininkai kuria bioplastikus ir kitas ekologiškas medžiagas, kurios galėtų pakeisti tradicines elektronikoje naudojamas medžiagas. Jau yra prototipų telefonų, pagamintų iš perdirbto plastiko ar net augalinės kilmės medžiagų.
Blokų grandinė (blockchain) gali padėti sekti elektronikos gyvavimo ciklą nuo gamybos iki perdirbimo. Kiekvienas įrenginys galėtų turėti skaitmeninį pasą, kuriame būtų užfiksuota visa informacija apie jo medžiagas, remontus ir galiausiai perdirbimą. Tai padėtų užtikrinti, kad atliekos būtų tvarkomos tinkamai.
Ką galime padaryti jau šiandien: konkrečios rekomendacijos
Problema didelė ir sudėtinga, bet kiekvienas galime prisidėti prie sprendimo. Štai keletas praktinių žingsnių, kuriuos galite žengti jau dabar.
Naudokite telefoną ilgiau. Paprasčiausias būdas sumažinti elektronikos atliekas – pirkti naujus įrenginius rečiau. Klauskite savęs: ar tikrai reikia naujo telefono, ar tai tik noras turėti naujausią modelį? Dažniausiai senasis telefonas puikiai atlieka visas reikalingas funkcijas.
Remontuokite, o ne keiskite. Sudužo ekranas? Sutaisykite jį. Sulėtėjo telefonas? Galbūt pakaks atminties išvalymo ar baterijos keitimo. Remonto kaina dažnai yra tik dešimtadalis naujo telefono kainos.
Pirkite atnaujintus įrenginius. Rinkoje yra daug profesionaliai atnaujintų telefonų, kurie atrodo ir veikia kaip nauji, bet kainuoja perpus pigiau. Tai laimite jūs, laimi aplinka, ir dar sutaupote pinigų.
Perduokite senus įrenginius kitiems. Jūsų senas telefonas gali būti puikus pirmasis telefonas vaikui, atsarginis įrenginys ar dovana žmogui, kuris neturi galimybių pirkti naujo.
Reikalaukite iš gamintojų. Rašykite jiems laiškus, dalyvaukite apklausose, rinkitės kompanijas, kurios rūpinasi aplinka. Vartotojų spaudimas veikia – jei pakankamai žmonių reikalaus ilgaamžiškesnių ir lengviau remontuojamų produktų, gamintojai turės klausyti.
Šviesk kitus. Pasidalinkite šia informacija su draugais ir šeima. Daugelis žmonių tiesiog nežino apie elektronikos atliekų problemą ar nesupranta, kaip jie gali prisidėti prie sprendimo.
Kelias į tvarią elektronikos ateitį
Elektronikos atliekų problema nėra neišsprendžiama. Turime technologijas, žinias ir išteklius, kad ją išspręstume. Trūksta tik politinės valios ir visuomenės sąmoningumo.
Idealiu atveju ateityje telefonai būtų projektuojami taip, kad tarnautų dešimtmetį ar ilgiau, būtų lengvai remontuojami ir galiausiai visiškai perdirbami. Gamintojai prisiimtų tikrą atsakomybę už savo produktus, o ne tik formaliai vykdytų minimalius reikalavimus. Vartotojai vertintų kokybę ir ilgaamžiškumą labiau nei naujausias funkcijas.
Kai kurios šalys ir kompanijos jau rodo, kad tai įmanoma. Tačiau reikia, kad šios praktikos taptų norma, o ne išimtimi. Reikia sisteminio požiūrio, kuris apimtų visą produkto gyvavimo ciklą – nuo projektavimo iki perdirbimo.
Mes visi esame šios sistemos dalis. Kiekvienas sprendimas, kurį priimame pirkdami, naudodami ar išmesdami elektroniką, turi poveikį. Gera žinia ta, kad vis daugiau žmonių tai supranta ir pradeda veikti. Elektronikos atliekų kiekis auga, bet auga ir sąmoningumas, technologijos bei politinė valia spręsti šią problemą. Svarbiausia – neprarasti optimizmo ir toliau judėti teisinga kryptimi, žingsnis po žingsnio.
