Netikėta žinia apie mirtį visada ateina nekviesta ir supurto patį saugiausio pasaulio pamatą. Kai skaudi netektis paliečia ne tik vieną šeimą, bet ir visą bendruomenę – ar tai būtų mažas miestelis, darbo kolektyvas, mokyklos bendruomenė ar organizacija – skausmas tampa kolektyvine patirtimi. Tokiomis akimirkomis žodžiai dažnai stringa gerklėje, o noras padėti susiduria su nežinomybe, kaip tai padaryti teisingai, neįžeidžiant ir dar labiau nesužeidžiant gedinčiųjų. Bendrystė ir solidarumas sunkiausiomis valandomis yra ne tik gražus gestas, bet ir būtina psichologinė atrama, padedanti artimiesiems išgyventi pirminį šoką ir pradėti ilgą gijimo kelią.
Kolektyvinio gedulo psichologija: kodėl tai paliečia mus visus?
Kai bendruomenė netenka savo nario, įvyksta reiškinys, kurį psichologai vadina socialiniu sielvartu. Tai būsena, kai individualus liūdesys persipina su bendru nerimu ir trapumo jausmu. Kiekvienas bendruomenės narys, net ir tas, kuris velionį pažinojo mažiau, gali jausti stiprų emocinį sukrėtimą. Taip yra todėl, kad mirtis artimoje aplinkoje primena apie mūsų pačių ir mūsų artimųjų mirtingumą. Be to, suardoma įprasta socialinė tvarka – darbo vietoje atsiranda tuščia kėdė, kaimynystėje nebelieka pažįstamo veido, o tai sukelia nesaugumo jausmą.
Svarbu suprasti, kad gedulas bendruomenėje pasireiškia banguotai. Pirmoji reakcija visada yra šokas ir netikėjimas, vėliau seka noras susiburti, dalintis prisiminimais ir veikti. Būtent veikimas – laidotuvių organizavimas, finansinė parama, buvimas kartu – tampa terapine priemone, leidžiančia žmonėms pasijusti naudingais bejėgiškoje situacijoje. Tačiau čia slypi ir pavojus: kartais bendruomenės dėmesys gali tapti varginančiu artimiesiems, todėl būtina išlaikyti subtilų balansą tarp paramos ir privatumo.
Kaip tinkamai ir nuoširdžiai išreikšti užuojautą?
Vienas sunkiausių uždavinių sužinojus apie netektį – rasti tinkamus žodžius. Standartinės frazės dažnai atrodo tuščios, tačiau tyla gali būti interpretuojama kaip abejingumas. Rašant užuojautą ar sakant ją žodžiu, svarbiausia taisyklė yra nuoširdumas ir paprastumas. Nereikia kurti sudėtingų eilių ar ieškoti filosofinių prasmių, kai žmogui tiesiog reikia žinoti, kad jis nėra vienas.
Štai keletas patarimų, kaip suformuluoti užuojautą:
- Venkite klišinių patarimų. Frazės kaip „laikas gydo“, „jis dabar geresnėje vietoje“ ar „turi būti stiprus“ dažnai tik erzina ar skaudina. Gedintis žmogus neturi būti stiprus, jis turi teisę palūžti.
- Dalinkitės konkrečiu prisiminimu. Jei pažinojote velionį, paminėkite trumpą, šviesų prisiminimą. Pavyzdžiui: „Niekada nepamiršiu jo humoro jausmo per mūsų susirinkimus“ arba „Ji visada mokėjo išklausyti“. Tai suteikia užuojautai asmeniškumo ir parodo, kad žmogus buvo vertinamas.
- Siūlykite konkrečią pagalbą. Vietoje abstraktaus „jei ko reikės, sakyk“, geriau pasiūlyti: „Galiu padėti parvežti vaikus iš mokyklos šią savaitę“ arba „Atvešiu vakarienę ketvirtadienį“.
Ką rašyti ant gedulingo vainiko juostos?
Gedulingi vainikai ir krepšeliai yra tradicinė pagarbos išraiška Lietuvoje. Užrašai ant juostų turi būti trumpi, bet prasmingi. Nors dažnai renkamasi „Ilsėkis ramybėje“, galima pasirinkti ir asmeniškesnius žodžius, priklausomai nuo santykio su velioniu:
- Mylimam Kolegai – Bendradarbiai iš [Įmonės pavadinimas]
- Su giliu liūdesiu ir pagarba – Kaimynų bendruomenė
- Šviesiam Tavo atminimui – Draugai
- Liūdime kartu su šeima – Klasės draugai
Skaitmeninis gedulas: elgesys socialiniuose tinkluose
Šiuolaikiniame pasaulyje žinia apie mirtį dažnai pasklinda socialiniuose tinkluose greičiau nei oficialiais kanalais. Čia galioja savitas, dar tik besiformuojantis etiketas, kurio pažeidimas gali sukelti daug skausmo artimiesiems. Pirmiausia, niekada neskelbkite apie mirtį viešai, kol nesate tikri, kad tai padarė patys artimieji. Nėra nieko skaudžiau šeimai, nei sužinoti apie nelaimę iš „Facebook“ įrašo ar sulaukti užuojautos žinučių dar net nežinant fakto.
Taip pat svarbu vengti perdėto dėmesio sau. Jei rašote atsisveikinimo įrašą, jis turėtų būti apie velionį ir jo gyvenimą, o ne apie tai, kaip stipriai jūs kenčiate (nebent esate patys artimiausi žmonės). Žymėti (tag’inti) artimuosius nuotraukose ar įrašuose reikėtų labai atsargiai, nes tai užtvindo jų pranešimų srautą tuo metu, kai jie galbūt nori atsiriboti nuo telefono.
Praktinė pagalba artimiesiems: ko jiems iš tikrųjų reikia?
Po laidotuvių, kai svečiai išsiskirsto ir gėlės nuvysta, prasideda sunkiausias etapas – adaptacija prie gyvenimo be artimojo. Būtent tada bendruomenės parama yra kritiškai svarbi, tačiau dažniausiai ji tuo metu ir nutrūksta. Nuoširdi užuojauta turi virsti realiais veiksmais.
- Maisto ruošimas. Sielvarto ištikti žmonės dažnai pamiršta valgyti arba neturi jėgų gaminti. Maisto atvežimas (ypač tokio, kurį galima lengvai pašildyti) yra viena geriausių pagalbos formų.
- Biurokratijos naštos palengvinimas. Jei esate artimas draugas ar kolega, galite pasisiūlyti padėti sutvarkyti dokumentus, susijusius su laidotuvėmis, išmokomis ar sąskaitų perrašymu. Gedintiam žmogui susidūrimas su biurokratija gali atrodyti neįveikiamas.
- Buvimas šalia be lūkesčių. Kartais geriausia pagalba yra tiesiog atėjimas išgerti arbatos, nesitikint, kad šeimininkas jus linksmins ar vaišins. Tiesioginis fizinis buvimas mažina izoliacijos jausmą.
- Atminimo išsaugojimas. Bendruomenė gali inicijuoti atminimo vakarą, įsteigti stipendiją ar tiesiog surinkti nuotraukų albumą šeimai. Tai parodo, kad žmogus paliko ryškų pėdsaką.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie gedulą ir etikėtą
Netektis sukelia daugybę klausimų, kuriuos žmonės kartais gėdinasi užduoti, bijodami pasirodyti nejautrūs ar neišmanėliai. Čia pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
Kiek laiko po laidotuvių dera lankyti artimuosius?
Nėra griežtos taisyklės, tačiau pirmosios dvi savaitės būna intensyviausios. Vėliau lankymas turėtų būti suderintas. Svarbu nepamiršti žmonių praėjus mėnesiui ar pusmečiui – tada jiems dėmesio reikia labiausiai. Trumpas skambutis ar žinutė „Galvoju apie tave“ visada yra tinkama.
Ar vestis mažus vaikus į laidotuves?
Psichologai rekomenduoja neslėpti mirties nuo vaikų. Jei vaikas yra pakankamai sąmoningas ir nori atsisveikinti, jam reikėtų leisti dalyvauti, iš anksto paaiškinus, ką jis pamatys. Tačiau versti vaiko dalyvauti prieš jo valią negalima. Svarbu, kad ceremonijos metu šalia būtų suaugęs, kuris galėtų bet kada išsivesti vaiką, jei jam pasidarytų per sunku.
Kokia apranga yra tinkama, jei neturiu juodų drabužių?
Nors juoda spalva yra tradicinė, šiais laikais etiketas laisvėja. Svarbiausia yra pagarba ir santūrumas. Tinka tamsiai mėlyna, pilka, ruda ar tamsiai žalia spalvos. Svarbu vengti ryškių raštų, sportinio stiliaus drabužių, gilių iškirpčių ar pernelyg trumpų sijonų. Apranga neturi traukti dėmesio.
Ar galima duoti pinigų vietoj gėlių?
Taip, tai tampa vis priimtinesnė praktika, ypač kai šeima patiria dideles išlaidas. Dažnai patys artimieji nurodo, kad vietoje gėlių krepšelių pageidauja aukos. Pinigai turėtų būti įdedami į baltą voką, kartu su užuojautos atviruku, ir įteikiami asmeniškai arba įdedami į tam skirtą aukų dėžutę šarvojimo salėje.
Ką daryti, jei netyčia pasakiau kažką netinkamo gedinčiajam?
Visi darome klaidų. Jei jaučiate, kad pasakėte kažką, kas nuskambėjo nejautriai, geriausia iškart nuoširdžiai atsiprašyti: „Atsiprašau, tai nuskambėjo ne taip, kaip norėjau. Tiesiog labai jaudinuosi ir noriu jus palaikyti“. Žmonės vertina nuoširdumą ir dažniausiai atleidžia nerangumą, kylantį iš gero noro.
Emocinės sveikatos ir ilgalaikio gijimo resursai
Svarbu suprasti, kad gedulas nėra linijinis procesas ir jis neturi nustatyto pabaigos termino. Kartais skausmas gali sugrįžti su nauja jėga per metines, gimtadienius ar didžiąsias metų šventes. Bendruomenės nariai, kurie jaučiasi itin sukrėsti įvykio, neturėtų gėdytis patys ieškoti pagalbos. Tai nėra silpnumo ženklas, o brandus rūpestis savo psichine sveikata.
Jei jaučiate, kad liūdesys trukdo kasdienei veiklai, sutriko miegas ar apetitas, verta kreiptis į specialistus. Lietuvoje veikia įvairios emocinės paramos linijos, taip pat krizių įveikimo centrai, teikiantys nemokamas konsultacijas. Artimiesiems taip pat rekomenduojama pasidomėti savitarpio pagalbos grupėmis, kur žmonės, išgyvenantys panašias netektis, dalinasi patirtimi. Gijimas yra lėtas procesas, reikalaujantis kantrybės, atjautos sau ir, svarbiausia, leidimo jausti visus kylančius jausmus be savigraužos.
