Kodėl registracija užimtumo tarnyboje tapo stigma
Šiandien vis dažniau pastebime keistą paradoksą – jaunimas aktyviai ieško darbo, bet į užimtumo tarnybą registruotis nenori. Statistika rodo, kad tarp 18-29 metų amžiaus žmonių oficialiai registruotų bedarbių skaičius yra gerokai mažesnis nei realus neturinčiųjų darbo. Kalbėdamasis su keliais dvidešimtmečiais, išgirdau panašius atsakymus: „Ten tik laiko švaistymas”, „Vis tiek nieko nepadės”, „Geriau pats ieškosiu”.
Problema gilesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jauniems žmonėms užimtumo tarnyba asocijuojasi su sovietmečio darbo biržomis, ilgomis eilėmis ir beviltišku laukimu. Nors sistema modernizavosi, įvaizdis liko. Be to, socialiniuose tinkluose sklinda istorijos apie nereikalingus kursus, formalius pokalbius ir pasiūlymus dirbti už minimalų atlyginimą. Ar tai tiesa, ar mitas – nesvarbu, kai jaunuolis jau yra apsisprendęs, kad „ten nėra ko veikti”.
Neoficialaus darbo patrauklumas ir iliuzijos
Šešėlinė ekonomika Lietuvoje klesti ne tik dėl darbdavių nenoro mokėti mokesčių. Jauniems žmonėms neoficialus darbas atrodo kaip laisvė – nereikia atskaitinėti, galima derėtis dėl sąlygų, o pinigai į rankas ateina iš karto. Ypač populiarus toks modelis tarp studentų, kurie dirba kavinėse, barista, pristatytojais ar freelanceriais.
Realybė, žinoma, kitokia. Neoficialiai dirbantis žmogus neturi jokių garantijų – nei atostogų, nei ligos išmokų, nei pensijos kaupimo. Jei darbdavys nusprendžia nemokėti arba sumažinti atlyginimą, ginčytis praktiškai neįmanoma. Tačiau kai esi dvidešimties, pensija atrodo kaip kažkas iš mokslinės fantastikos knygos, o rizikos vertinimas dar nėra pilnai išsivystęs.
Dar viena problema – neoficialus darbas neleidžia kaupti darbo stažo. Po kelerių metų tokio darbo jaunuolis atsiduria keistoje situacijoje: turi patirties, bet dokumentais jos įrodyti negali. Darbdaviai žiūri į CV ir mato tik tuščias vietas. Tai ypač skaudu, kai nori pereiti į oficialų sektorių ar pretenduoti į geresnę poziciją.
Ką realiai siūlo užimtumo tarnyba ir kodėl apie tai niekas nežino
Viena didžiausių problemų – komunikacijos trūkumas. Užimtumo tarnyba turi nemažai įrankių ir programų, bet apie jas sužino tik tie, kurie jau yra užsiregistravę. Pavyzdžiui, galimybė gauti finansavimą kvalifikacijos kėlimui, konsultacijas dėl karjeros planavimo, paramą norint pradėti verslą – visa tai egzistuoja, bet jaunimas apie tai neturi supratimo.
Registruotiems bedarbiams siūlomos įvairios mokymo programos – nuo IT kursų iki vadybos pagrindų. Kai kurios iš jų tikrai kokybiškos ir atitinka rinkos poreikius. Problema ta, kad šalia jų egzistuoja ir visiškai pasenusios, niekaip su šiuolaikine darbo rinka nesusijusios programos. Kai jaunuoliui, turinčiam universitetinį išsilavinimą, siūloma eiti į „kompiuterinio raštingumo” kursus, norisi tik rankomis mostelėti.
Dar vienas aspektas – darbo pasiūlymai. Užimtumo tarnyboje skelbiamos laisvos darbo vietos dažnai yra arba žemos kvalifikacijos, arba su minimaliu atlyginimu. Perspektyvūs, gerai apmokamie darbai paprastai skelbiami specializuotuose portaluose ar užpildomi per pažintis. Tai sukuria užburtą ratą: į užimtumo tarnybą kreipiasi daugiausia tie, kurie neturi kitų galimybių, o tai dar labiau stiprina stigmą.
Biurokratija kaip barjeras jaunimui
Pabandykime pažvelgti į registracijos procesą jaunuolio akimis. Reikia atvykti darbo valandomis (kai dauguma dirba ar studijuoja), užpildyti daugybę dokumentų, atsakyti į klausimus, kurie atrodo nereikalingi. Paskui – reguliariai atsiregistruoti, pranešti apie bet kokius pasikeitimus, dalyvauti susitikimuose. Tai reikalauja laiko ir disciplinos, o grąža – neaiški.
Jaunajai kartai, pripratusiai prie sklandžių skaitmeninių sprendimų, tokia sistema atrodo archajiška. Kodėl negalima visko sutvarkyti per aplikaciją? Kodėl reikia fiziškai atvykti dėl kiekvieno smulkmenos? Nors užimtumo tarnyba stengiasi skaitmenizuotis, procesas vyksta lėtai, o kai kurios procedūros vis dar reikalauja asmeninio apsilankymo.
Be to, yra psichologinis aspektas. Registracija užimtumo tarnyboje reiškia oficialų pripažinimą, kad esi bedarbis. Tai gali būti sunku priimti, ypač kai draugai sėkmingai dirba ar studijuoja. Socialiniai tinklai pilni sėkmės istorijų, o čia reikia eiti ir prisipažinti, kad tau nesiseka. Nors tai visiškai normalu ir nutinka daugeliui, visuomenėje vis dar gyvuoja nuostata, kad bedarbystė – tai asmeninis nesėkmingumas.
Darbo rinkos realijos ir jaunimo lūkesčiai
Reikia pripažinti, kad dalis problemos slypi ir pačiame jaunime. Lūkesčiai dažnai neatitinka realybės – norisi iš karto gauti įdomų, gerai apmokamą darbą su lankščiu grafiku ir galimybe dirbti nuotoliniu būdu. Tokių pozicijų yra, bet jos paprastai reikalauja patirties ar specifinių įgūdžių.
Kita vertus, darbo rinka tikrai pasikeitė. Ankstesnės kartos galėjo pradėti nuo apačios ir palaipsniui kilti karjeros laiptais vienoje įmonėje. Dabar tokia trajektorija – retenybė. Jaunimas dažnai keičia darbus, ieško save, eksperimentuoja. Tai normalu, bet užimtumo tarnyba vis dar veikia pagal seną modelį, kuris orientuotas į stabilų, ilgalaikį įdarbinimą.
Freelancingo ir laikinojo darbo kultūra taip pat keičia žaidimo taisykles. Vis daugiau jaunų žmonių dirba projektais, turi kelis pajamų šaltinius, derina darbą su mokslais ar asmeniniais projektais. Tokia darbo forma netelpa į tradicines užimtumo tarnybos kategorijas. Esi bedarbis ar ne, jei dirbi 20 valandų per savaitę kaip freelanceris? Sistema to aiškiai neapibrėžia.
Socialinės garantijos ir jų reikšmė ilgalaikėje perspektyvoje
Kai esi jaunas ir sveikas, sunku įsivaizduoti, kad gali susirgti ar susidurti su sunkumais. Todėl argumentai apie socialines garantijas, pensijas ir sveikatos draudimą dažnai nukrenta į kurčias ausis. Tačiau realybė yra ta, kad nelaimingi atsitikimai nutinka, o be oficialaus darbo esi visiškai napsaugotas.
Žinau ne vieną atvejį, kai žmonės, metų metus dirbę neoficialiai, susidūrė su rimtomis problemomis. Vienas pažįstamas sunkiai susirgo ir negalėjo dirbti pusę metų – jokių išmokų, jokios paramos. Kitas norėjo gauti paskolą būstui – bankas atsisakė, nes oficialių pajamų nebuvo. Trečias, sulaukęs 35-erių, suprato, kad pensijos sąskaitoje – praktiškai nulis.
Čia svarbu suprasti, kad socialinės garantijos – tai ne tik išmokos, bet ir saugumas. Tai žinojimas, kad jei kas nors nutiks, neliksi visiškai be nieko. Tai galimybė planuoti ateitį, imti paskolas, jaustis stabiliai. Neoficialus darbas tokio saugumo nesuteikia, ir tai tampa akivaizdu tik tada, kai jau per vėlu.
Kaip turėtų keistis sistema, kad taptų aktuali jaunimui
Užimtumo tarnyba turi radikaliai keistis, jei nori tapti aktualia jaunajai kartai. Pirmas žingsnis – skaitmeninė transformacija. Visa registracija, komunikacija, atsiregistravimas turi vykti per patogią aplikaciją. Jokių privalomų fizinių apsilankymų, nebent tai tikrai būtina.
Antras dalykas – pasiūlymų kokybė. Reikia aktyviau bendradarbiauti su šiuolaikinėmis įmonėmis, IT sektoriumi, startuoliais. Jaunimas nori dirbti ten, kur įdomu ir perspektyvu, ne tik ten, kur moka minimalų atlyginimą. Užimtumo tarnyba galėtų tapti tiltu tarp jaunų specialistų ir progresyvių darbdavių.
Trečias aspektas – lankstumas. Sistema turi pripažinti, kad šiuolaikinis darbas nebūtinai reiškia 40 valandų per savaitę vienoje vietoje. Reikia mechanizmų, kaip registruoti ir remti žmones, kurie dirba projektais, freelancina ar derina kelis darbus. Tai atspindėtų realią darbo rinkos situaciją.
Ketvirta – komunikacija ir įvaizdis. Reikia aktyvios kampanijos socialiniuose tinkluose, bendradarbiavimo su influenceriais, realių sėkmės istorijų. Jaunimas turi pamatyti, kad užimtumo tarnyba – tai ne paskutinė instancija, o įrankis, kuris gali padėti pasiekti tikslų.
Praktiniai patarimai tiems, kurie svarsto registraciją
Jei esi jaunas ir šiuo metu be darbo, registracija užimtumo tarnyboje gali būti protingas sprendimas, net jei apie tai girdėjai daug negatyvo. Štai keletas praktinių patarimų, kaip tai padaryti efektyviai.
Pirma, nesiregistruok aklinai. Prieš tai pasidomėk, kokios programos ir paslaugos tau būtų aktualios. Paskambink, pasikonsultuok, sužinok, ką konkrečiai gali gauti. Jei yra mokymo programa, kuri tau įdomi ir aktuali – tai jau verta registruotis.
Antra, būk aktyvus. Nelauk, kad tau kas nors bus pasiūlyta – pats inicijuok pokalbius, klausk apie galimybes, reikalauk informacijos. Užimtumo tarnybos darbuotojai dirba su šimtais žmonių, tad tie, kurie patys aktyvūs, gauna daugiau dėmesio ir geresnių pasiūlymų.
Trečia, naudok registraciją kaip papildomą įrankį, ne vienintelį. Toliau ieškokis darbo per portalus, siųsk CV, naudok pažintis. Užimtumo tarnyba gali būti vienas iš kanalų, bet ne vienintelis. Taip sumažinsi lūkesčius ir išvengsi nusivylimo.
Ketvirta, nepamirštk, kad registracija suteikia ir formalių privalumų. Jei planuoji mokytis, kai kurios programos reikalauja bedarbio statuso. Jei nori gauti paramą verslui pradėti – taip pat. Be to, oficialiai registruotas bedarbis turi sveikatos draudimą, o tai svarbu.
Kas laukia ateityje: darbo rinkos evoliucija ir jaunimo vaidmuo
Darbo rinka keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau. Automatizacija, dirbtinis intelektas, nuotolinis darbas – visa tai kuria naują realybę. Jaunimas, kuris šiandien vengia oficialaus darbo, galbūt intuityviai jaučia, kad senosios sistemos nebeatitinka naujų realijų.
Ateityje matysime dar daugiau hibridinių darbo formų. Žmonės dirbs keliems darbdaviams vienu metu, kurs asmeninius projektus šalia pagrindinio darbo, keis karjeras ne kartą per gyvenimą. Tokioje aplinkoje tradicinė užimtumo tarnyba, orientuota į vieną darbdavį ir ilgalaikį įdarbinimą, tampa vis mažiau aktuali.
Tačiau poreikis paramos ieškant darbo neišnyks. Priešingai – kuo sudėtingesnė darbo rinka, tuo labiau reikia profesionalios pagalbos orientuojantis joje. Klausimas tik tas, kokia forma ta pagalba bus teikiama. Galbūt ateityje užimtumo tarnyba taps daugiau panašesnė į karjeros konsultavimo platformą su dirbtinio intelekto pagalba, nei į biurokratinę instituciją.
Jaunimas turi galimybę formuoti šią ateitį. Jei aktyviai dalyvausite diskusijose, reikalausite pokyčių, dalinsitės savo patirtimi – sistema turės keistis. Tylus ignoravimas nieko nepakeis, tik pagilins problemą. Todėl verta ne tik kritikuoti, bet ir siūlyti konstruktyvius sprendimus, dalyvauti pilotinėse programose, teikti grįžtamąjį ryšį.
Galiausiai svarbu suprasti, kad oficialus darbas ir socialinės garantijos – tai ne tik biurokratija ir apribojimai. Tai investicija į savo ateitį, saugumas ir stabilumas. Neoficialus darbas gali atrodyti patrauklus trumpalaikėje perspektyvoje, bet ilgalaikėje jis kuria daugiau problemų nei sprendžia. Idealus variantas – rasti balansą: dirbti oficialiai, bet išlaikyti lankstumą ir galimybę užsiimti papildomais projektais. Tai įmanoma, tik reikia žinoti savo teises ir mokėti derėtis su darbdaviais.
