Kai lošimas buvo šventinis ritualas
Prisimenu, kaip devintojo dešimtmečio pabaigoje ir ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais lošimas Lietuvoje buvo kažkas visai kitokio nei dabar. Tai nebuvo kasdienybė – tai buvo įvykis. Šeimos rinkdavosi prie televizorių, kai per TV3 prasidėdavo „Vikingų loto” tiesioginis transliavimas. Buvo tam tikra magija tame rituale: specialiai nupirktas loterijos bilietas, kruopščiai užrašyti skaičiai, visa šeima prie ekrano.
Tais laikais lošimas turėjo visai kitokią reikšmę. Tai nebuvo impulsyvus spustelėjimas telefone ar greitas užsukimas į lošimų saloną. Tai buvo suplanuotas, laukiamas momentas. Žmonės pirkdavo bilietus iš anksto, kartais net kelias dienas prieš traukimą. Buvo laiko pagalvoti, pasvajonoti, aptarti su artimaisiais, ką darytum laimėjęs. Pats laukimas buvo dalis patirties.
Televizijos aukso era ir lošimų demokratizacija
TV3 atėjimas į Lietuvos rinką 1993 metais iš tiesų pakeitė daugelį dalykų, įskaitant ir požiūrį į lošimus. „Vikingų loto” tapo ne tik azartinių lošimų programa – tai buvo pramoginis šou, kurį žiūrėjo milijonai. Vedėjai tapo žvaigždėmis, o pats traukimas virto spektakliu su muzika, šviesos efektais ir įtampa.
Svarbu suprasti, kad tuo metu alternatyvų buvo nedaug. Nebuvo internetinių kazino, nebuvo lošimų automatų kiekvienoje parduotuvėje, nebuvo mobiliųjų aplikacijų. Jei norėjai patirti tą lošimo jaudulį, turėjai laukti konkrečios dienos ir laiko. Tai sukūrė tam tikrą bendruomeniškumo jausmą – visi lošėme tuo pačiu metu, visi stebėjome tuos pačius skaičius, visi kartu džiaugėmės ar nusivylėme.
Statistika rodo, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje ir ankstyvaisiais dviežeriais apie 40-50 procentų suaugusių lietuvių bent kartą per mėnesį dalyvaudavo kokioje nors loterijoje. Tai buvo masinis reiškinys, bet kontroliuojamas ir ribotas savo prigimtimi.
Kai internetas atėjo į namus
Tikrasis lūžis įvyko maždaug 2005-2010 metais, kai internetas Lietuvoje tapo masiniu reiškiniu. Staiga lošti galėjai bet kada ir bet kur. Nebereikėjo laukti TV3 transliacijos ar eiti į specialią vietą. Pirmosios internetinės lošimų platformos atrodė gana primityviai, bet jos atvėrė visai naują erą.
Pastebėjau įdomų paradoksą: kuo prieinamesnis tapo lošimas, tuo labiau jis individualizavosi. Jei anksčiau „Vikingų loto” buvo šeimos ar draugų įvykis, tai dabar žmonės pradėjo lošti vieni. Išnyko tas bendruomeniškumas, ta bendra patirtis. Kiekvienas su savo telefonu ar kompiuteriu, savo pasirinktu laiku, savo pasirinktame žaidime.
Duomenys rodo, kad 2010-2015 metų laikotarpiu internetinių lošimų dalyvių skaičius Lietuvoje augo vidutiniškai 25-30 procentų kasmet. Tai buvo eksponentinis augimas, kurį lydėjo ir tam tikri negatyvūs reiškiniai – padidėjęs priklausomybės atvejų skaičius, finansinės problemos, šeimų konfliktai.
Mobiliosios revoliucijos poveikis
Apie 2015-2018 metus įvyko dar vienas esminis poslinkis – išmaniųjų telefonų dominavimas. Dabar lošimas tapo ne tik prieinamas, bet ir nuolat po ranka. Aplikacijos, push pranešimai, greiti mokėjimai – visa tai pakeitė lošimo dinamiką iš esmės.
Jei anksčiau žmogus turėjo priimti sprendimą eiti į kompiuterį, įjungti jį, prisijungti prie platformos, tai dabar pakanka kelių sekundžių ir kelių paspaudimų. Ši trinties sumažinimas turėjo didžiulį poveikį lošimo įpročiams. Žmonės pradėjo lošti dažniau, bet mažesnėmis sumomis. Vietoj vieno savaitinio „Vikingų loto” bilieto už 5 litus, dabar galėjo būti dešimt mikrostatymų per dieną po eurą.
Psichologai pastebi, kad ši mikrostatymų kultūra yra ypač pavojinga, nes sukuria iliuziją kontrolės ir mažesnio rizikos. Atrodo, kad eurą ar du prarasti nėra didelis dalykas, bet per mėnesį tai gali sudaryti šimtus eurų. O kadangi nėra to vieno didelio pralaimėjimo momento, žmonės nejaučia tokio stipraus signalo sustoti.
Socialiniai pokyčiai ir demografiniai skirtumai
Įdomu stebėti, kaip skirtingos kartos prisitaikė prie šių pokyčių. Vyresnė karta, kuri užaugo su „Vikingų loto” TV3 laikais, dažniausiai išliko ištikima tradicinėms loterijoms. Jie vis dar perka fizinius bilietus, vis dar žiūri tiesiogines transliacijas, nors jų jau nebėra tokioje pačioje formoje kaip anksčiau.
Vidutinio amžiaus žmonės (35-55 metų) dažnai balansuoja tarp abiejų pasaulių. Jie gali dalyvauti tradicinėse loterijose, bet taip pat nebijo išbandyti internetinių platformų. Šiai grupei būdingas pragmatiškas požiūris – jie ieško geriausių koeficientų, lyginančių platformas, skaito atsiliepimus.
Jaunesnioji karta (18-35 metų) dažniausiai visiškai praleidžia tradicines formas. Jiems lošimas yra visiškai skaitmeninis reiškinys. Ir čia matome įdomų dalyką – jiems dažnai net neatrodo, kad kai kurie dalykai yra lošimas. Pavyzdžiui, „loot boxes” kompiuteriniuose žaidimuose, kriptovaliutų prekyba ar net kai kurios investicinės platformos su labai rizikingais produktais.
Tyrimai rodo, kad apie 60 procentų 18-25 metų lietuvių bent kartą per metus dalyvauja kokioje nors lošimo formoje, bet tik apie 15 procentų iš jų tai vadina „lošimu”. Kiti mano, kad tai „investavimas”, „žaidimas” ar „pramoga”.
Reguliavimo bandymai ir jų efektyvumas
Lietuvos valdžia per pastaruosius dešimtmečius ne kartą bandė reguliuoti lošimų rinką. Buvo įvesta licencijų sistema, amžiaus apribojimai, reklamos ribojimai, net fizinių lošimų vietų skaičiaus mažinimas. Kiekvienas iš šių žingsnių turėjo tam tikrą poveikį, bet ne visada tokį, kokio buvo tikėtasi.
Pavyzdžiui, kai buvo apribota lošimų reklama per televiziją, operatoriai tiesiog perkėlė savo biudžetus į internetą ir socialines medijas. Kai buvo uždaryta dalis fizinių lošimų salonų, žmonės dar aktyviau persikėlė į internetines platformas. Tai primena vandens srovę – užtvenkus vienoje vietoje, ji randa kelią kitur.
2019 metais įvestas griežtesnis reguliavimas, įskaitant privalomą savęs išskyrimą iš lošimų sistemų galimybę ir griežtesnius tapatybės tikrinimus, turėjo tam tikrą poveikį. Duomenys rodo, kad per pirmuosius metus po šių pakeitimų įvedimo aktyvių lošėjų skaičius sumažėjo apie 12-15 procentų. Tačiau vėliau tendencija vėl pasuko augimo link.
Pandemijos efektas ir nauji įpročiai
COVID-19 pandemija 2020-2021 metais dar kartą pakeitė lošimo peizažą Lietuvoje. Su fizinių vietų uždarymais ir žmonių izoliacija namuose, internetinių lošimų populiarumas šoktelėjo į viršų. Kai kurios platformos pranešė apie 40-60 procentų aktyvumo padidėjimą per pirmuosius karantino mėnesius.
Bet įdomiausia ne pats padidėjimas, o tai, kad daugelis naujų įpročių išliko ir po pandemijos. Žmonės, kurie anksčiau niekada nebuvo lošę internetu, išbandė ir kai kurie liko. Ypač tai pasakytina apie vyresnės kartos atstovus, kurie buvo priversti įsisavinti skaitmenines technologijas.
Taip pat pastebėtas reiškinys, kurį psichologai vadina „kompensaciniu lošimu”. Žmonės, praradę kitus pramogų ar socialinio bendravimo šaltinius, lošimą pradėjo naudoti kaip streso mažinimo ar nuobodulio malšinimo priemonę. Tai sukūrė naują rizikos grupę – žmones, kurie lošia ne dėl laimėjimo vilties, o dėl emocinio poreikio.
Ką tai reiškia mums šiandien ir rytoj
Žvelgiant į šį kelionę nuo „Vikingų loto” TV3 aukso erų iki šiandienos skaitmeninės tikrovės, matome ne tik technologinę evoliuciją, bet ir gilesnį socialinį transformaciją. Lošimas iš kolektyvinio, šventinio ritualo virto individualia, kasdienine veikla. Iš aiškiai apibrėžto laiko ir vietos – į bet kada ir bet kur.
Ar tai gerai, ar blogai? Kaip dažnai būna, atsakymas nėra vienareikšmis. Didesnė prieiga reiškia didesnę laisvę, bet ir didesnę riziką. Daugiau pasirinkimų, bet ir daugiau pagundų. Daugiau patogumo, bet ir mažiau natūralių stabdžių.
Praktiškai žiūrint, svarbu suprasti kelis dalykus. Pirma, jei lošiate – būkite sąmoningi. Stebėkite savo įpročius, žinokite, kiek leidžiate, kaip dažnai tai darote. Antra, atpažinkite skirtumus tarp pramogos ir problemos. Jei lošimas pradeda trukdyti kitiems gyvenimo aspektams – tai jau ne pramoga. Trečia, kalbėkite apie tai su artimaisiais, ypač jei namuose yra jaunų žmonių. Jie auga pasaulyje, kur lošimo ir ne-lošimo ribos yra labai miglotų.
Reguliuotojams ir politikams svarbu suprasti, kad tradiciniai reguliavimo metodai ne visada veikia skaitmeninėje erdvėje. Reikia naujų, inovatyvių sprendimų – galbūt dirbtinio intelekto pagalba atpažįstančių probleminį elgesį, galbūt geresnio švietimo programų, galbūt glaudesnio bendradarbiavimo su technologijų kompanijomis.
Visuomenei kaip vienetui svarbu neprarasti to bendruomeniškumo jausmo, kuris buvo būdingas ankstyvesnėms lošimo formoms. Ne tam, kad skatintume lošimą, o tam, kad žmonės jaustųsi mažiau izoliuoti ir turėtų kitų socialinės sąveikos formų. Galbūt tada lošimas natūraliai užims mažesnę vietą daugelio žmonių gyvenime.
Kelionė nuo „Vikingų loto” iki šiandieninių mobiliųjų aplikacijų rodo, kad technologijos keičia ne tik tai, kaip mes lošiame, bet ir kodėl mes tai darome. Suprasdami šiuos pokyčius, galime geriau valdyti savo santykį su lošimu ir padėti kitiems daryti tą patį.
