Pasaulyje, kuriame viskas kinta milžinišku greičiu, o žmonės neretai jaučiasi pasimetę tarp karjeros siekių, socialinių tinklų triukšmo ir asmeninių krizių, egzistuoja kūriniai, kurie veikia kaip inkaras audringoje jūroje. Viktoro Franklio šedevras nėra tiesiog dar viena psichologinė knyga ar sausas memuarų rinkinys. Tai liudijimas apie žmogaus dvasios stiprybę ir neįtikėtiną gebėjimą išlikti net pačiomis žiauriausiomis sąlygomis. Jei kada nors savęs klausėte, kokia yra jūsų gyvenimo prasmė, arba jautėte, kad kasdienybė prarado spalvas, šis tekstas padės suprasti, kodėl ši nedidelės apimties, bet milžiniško svorio knyga privalo atsidurti jūsų skaitytinų knygų sąraše.
Kas buvo Viktoras Franklis ir kodėl jo patirtis unikali?
Prieš pradedant gilintis į pačios knygos turinį, būtina suprasti, kas buvo jos autorius. Viktoras E. Franklis buvo austrų neurologas ir psichiatras, tačiau istorija jį geriausiai prisimena ne tik kaip gydytoją, bet ir kaip Holokausto išgyventoją. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo įkalintas net keturiose skirtingose koncentracijos stovyklose, įskaitant liūdnai pagarsėjusius Aušvicą ir Dachau.
Skirtingai nei daugelis kitų memuarų autorių, Franklis stebėjo stovyklos gyvenimą ne tik kaip kalinys, kovojantis už išlikimą, bet ir kaip mokslininkas. Jis analizavo, kodėl vieni žmonės, net būdami fiziškai stipresni, palūžta ir miršta, o kiti, atrodytų, visiškai išsekę, sugeba išgyventi. Jo išvada buvo revoliucinė: išgyvena ne tie, kurie turi sveikiausią kūną, bet tie, kurie turi dėl ko gyventi.
Ši patirtis tapo pagrindu jo sukurtai psichoterapijos krypčiai – logoterapijai. Tai gydymo metodas, paremtas prielaida, kad pagrindinė žmogaus varomoji jėga yra ne malonumo siekis (kaip teigė Froidas) ar valdžios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės ieškojimas.
Knygos struktūra: nuo pragaro iki teorijos
Knyga yra padalinta į dvi esmines dalis, kurios viena kitą papildo ir sukuria vientisą vaizdą. Skaitytojui svarbu suprasti šią struktūrą, kad tinkamai nusiteiktų skaitymui.
- Pirmoji dalis: Patirtis koncentracijos stovykloje. Tai autobiografinis pasakojimas. Tačiau Franklis nesiekia tiesiog aprašyti nacių žiaurumų. Jo tikslas – parodyti vidinę kalinio transformaciją. Jis aprašo tris psichologines stadijas, kurias praeina kalinys: šoką patekus į stovyklą, apatiją įsigyvenus į rutiną ir depersonalizaciją atgavus laisvę. Tai sukrečiantis, bet kartu ir blaivus žvilgsnis į žmogaus psichiką ekstremaliomis sąlygomis.
- Antroji dalis: Logoterapijos pagrindai. Čia autorius pereina prie teorijos. Jis paaiškina, kaip jo stebėjimai stovykloje virto moksline sistema. Ši dalis yra labiau filosofinė ir psichologinė, tačiau parašyta itin prieinama kalba. Franklis pateikia konkrečius pavyzdžius iš savo praktikos, kaip prasmės atradimas padėjo žmonėms įveikti depresiją, savižudiškas mintis ir nerimą.
Kodėl prasmė yra svarbesnė už laimę?
Šiuolaikinė kultūra yra apsėsta laimės kulto. Mums nuolat teigiama, kad turime jaustis gerai, vengti diskomforto ir siekti malonumų. Viktoras Franklis meta iššūkį šiam požiūriui. Jis teigia, kad laimės negalima siekti tiesiogiai – ji yra šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atsiduoda tikslui, esančiam už jo paties ribų.
Viena iš stipriausių knygos minčių yra ta, kad žmogus yra pajėgus ištverti bet kokią kančią, jei toji kančia turi prasmę. Pavyzdžiui, tėvai gali aukotis dėl vaikų, menininkas gali kęsti skurdą dėl savo kūrybos, o atletas – alinantį fizinį skausmą dėl pergalės. Problema kyla ne tada, kai kenčiame, o tada, kai kančia atrodo beprasmė.
Egzistencinis vakuumas
Franklis aprašo reiškinį, kurį vadina „egzistenciniu vakuumu“. Tai būsena, kurią šiandien atpažins daugelis: nuobodulys, tuštumo jausmas, apatija, nepaisant materialinės gerovės. Kai žmogus neturi aiškios prasmės, jis bando užpildyti šią tuštumą pakaitalais – besaikio vartojimo, alkoholio, narkotikų, atsitiktinių santykių ar valdžios troškimu. Knyga moko atpažinti šį vakuumą ir ieškoti tikrųjų būdų jam užpildyti.
Trys keliai į prasmę pagal V. Franklį
Vienas dažniausių klausimų, kylančių skaitant knygą – „Kaip man rasti tą prasmę?“. Autorius nepalieka skaitytojo be atsakymų ir išskiria tris pagrindinius būdus:
- Kūryba ir darbas. Tai kažko sukūrimas arba veikla. Tai gali būti jūsų profesinis darbas, hobis, menas ar tiesiog pagalba kitiems. Svarbu, kad jūs duodate pasauliui kažką unikalaus.
- Patirtis ir meilė. Prasmę galima rasti ne tik veikiant, bet ir patiriant – mėgaujantis gamta, kultūra, menu arba per santykį su kitu žmogumi. Franklis ypač pabrėžia meilę kaip aukščiausią būdą suvokti kito žmogaus esmę.
- Nuostata į kančią. Tai pats sudėtingiausias, bet galingiausias kelias. Kai susiduriame su neišvengiama kančia (neišgydoma liga, artimojo netektimi), mes vis dar turime laisvę pasirinkti savo požiūrį į tą situaciją. Franklis tai vadina „tragiškuoju optimizmu“. Net beviltiškoje situacijoje žmogus gali augti dvasiškai, oriai priimdamas savo likimą.
Paskutinė žmogaus laisvė
Bene labiausiai cituojama knygos vieta kalba apie tai, ko iš žmogaus niekas negali atimti. Koncentracijos stovykloje naciai iš kalinių atėmė viską: vardus, plaukus, drabužius, artimuosius, sveikatą ir orumą. Tačiau Franklis pastebėjo, kad yra vienas dalykas, kurio atimti neįmanoma.
Tai – laisvė pasirinkti savo reakciją į bet kokias aplinkybes. Tarp stimulo (kas mums nutinka) ir reakcijos (ką mes darome) yra erdvė. Toje erdvėje slypi mūsų laisvė ir galia. Tai galinga žinutė kiekvienam, kuris jaučiasi esąs aplinkybių auka. Nesvarbu, kokia sunki jūsų vaikystė, kokia bloga ekonominė situacija ar koks neteisingas viršininkas – jūs visada galite rinktis, kaip į tai reaguoti viduje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Jei vis dar dvejojate, ar verta imti šią knygą į rankas, šie atsakymai gali padėti apsispręsti.
Ar knyga yra labai sudėtinga ir akademinė?
Tikrai ne. Nors antroji dalis liečia psichologinę teoriją, ji parašyta paprastai ir suprantamai. Pirmoji dalis skaitosi kaip įtraukiantis, nors ir sukrečiantis, autobiografinis pasakojimas. Tai nėra sausas vadovėlis.
Ar ši knyga tinka tik tiems, kurie išgyvena depresiją?
Knyga yra universali. Nors ji dažnai rekomenduojama žmonėms, išgyvenantiems krizes, ji lygiai taip pat vertinga ir tiems, kurie tiesiog nori gyventi sąmoningesnį gyvenimą, suprasti savo vertybes ir sustiprinti psichologinį atsparumą ateities iššūkiams.
Ar knygoje daug religinių motyvų?
Viktoras Franklis buvo tikintis žmogus, tačiau „Žmogus ieško prasmės“ nėra religinė knyga. Ji kalba apie dvasingumą plačiąja prasme – apie žmogaus ryšį su tikslu ir vertybėmis. Jos įžvalgos tinka tiek religingiems žmonėms, tiek ateistams ar agnostikams.
Kiek laiko užtruks perskaityti knygą?
Knyga yra stebėtinai plona – daugelyje leidimų ji nesiekia nė 200 puslapių. Ją galima perskaityti per vieną ar du vakarus, tačiau jos idėjos privers jus mąstyti dar ilgai po to, kai užversite paskutinį puslapį.
Transformuojantis poveikis kasdienybei
Perskaičius knygą „Žmogus ieško prasmės“, pasaulis nepasikeis – pirmadieniai vis tiek bus sunkūs, o problemos niekur nedings. Tačiau pasikeisite jūs. Šis kūrinys suteikia įrankius, leidžiančius perprogramuoti savo mąstymą. Jūs pradėsite kitaip vertinti savo nesėkmes, matydami jose ne tik praradimus, bet ir galimybes augti. Jūs nustosite klausti „Ko aš noriu iš gyvenimo?“ ir pradėsite klausti „Ko gyvenimas nori iš manęs?“.
Tai knyga, kurią verta turėti savo lentynoje ir prie kurios norisi grįžti skirtingais gyvenimo etapais. Jaunystėje ji padeda susidėlioti prioritetus, brandžiame amžiuje – įveikti krizes, o senatvėje – ramybėje apžvelgti nueitą kelią. Jei ieškote literatūros, kuri ne tik užimtų laiką, bet ir praturtintų sielą, Viktoro Franklio liudijimas yra geriausia investicija į save, kokią tik galite padaryti šiandien.
