Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nuolat vertinamas aktyvumas, greita reakcija ir buvimas įvykių sūkuryje, ramesnio būdo žmonės neretai atsiduria dėmesio šešėlyje. Kasdienybėje dažnai girdime aplinkinius sakant: „jis toks tylus“, „kodėl ji tokia uždara?“, „turėtum būti drąsesnis“. Tačiau po šiais paprastais pastebėjimais slypi gilus ir neretai visiškai klaidingas žmogaus prigimties supratimas. Vienas iš labiausiai paplitusių mitų psichologijos ir populiariosios kultūros srityje yra tas, jog kiekvienas tylus, atsiskyręs ar vakarėliuose retai matomas žmogus yra tiesiog nepasitikintis savimi, turintis kompleksų ar paniškai bijantis kitų nuomonės. Būtent čia atsiranda didžiulė sumaištis tarp dviejų visiškai skirtingų sąvokų: introversijos ir drovumo. Nors išoriškai šios dvi savybės gali atrodyti labai panašios arba net identiškos, jų vidiniai mechanizmai, atsiradimo priežastys ir realus poveikis kasdieniam žmogaus gyvenimui skiriasi iš esmės. Norint kurti harmoningus santykius tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, būtina suprasti, kas iš tiesų verčia žmogų rinktis vienatvę ar ramybę ir kodėl niekada nereikėtų to laikyti trūkumu, kurį žūtbūt reikia „išgydyti“.
Introversijos anatomija: kur slypi asmenybės energijos šaltinis?
Norint tiksliai ir giliai suprasti introvertus, pirmiausia verta atsigręžti į garsaus psichoanalizės pradininko Karlo Jungo teorijas. Būtent jis XX amžiaus pradžioje pirmasis apibrėžė introversijos ir ekstraversijos sąvokas, remdamasis labai paprastu, bet genialiu kriterijumi – tuo, iš kur žmogus gauna ir kur nukreipia savo gyvybinę, psichologinę energiją. Ekstravertai yra lyg saulės baterijos: jie pasikrauna energijos būdami tarp žmonių, aktyviai bendraudami, dalyvaudami įvairiose išorinėse veiklose, jausdami minios pulsą. Tuo tarpu introverto energijos šaltinis yra išimtinai vidinis. Introvertai eikvoja savo energiją socialinėse situacijose ir privalo reguliariai pabūti vieni, tyloje ir ramybėje, kad tą išnaudotą energijos rezervą atstatytų.
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai atskleidžia, kad šis asmenybių skirtumas nėra vien tik psichologinis ar nulemtas auklėjimo – jis turi labai tvirtą neurologinį bei biologinį pagrindą. Neuromokslininkai pastebėjo, jog introvertų ir ekstravertų smegenys visiškai skirtingai reaguoja į neuromediatorių dopaminą, kuris smegenyse yra atsakingas už atlygio, malonumo pojūtį ir motyvaciją veikti. Ekstravertams reikia kur kas didesnio dopamino kiekio, kad jie pasijustų laimingi, stimuliuoti ir gyvybingi, todėl jie nesąmoningai nuolat ieško naujų potyrių, didelio triukšmo, ekstremalių pojūčių ar didelių žmonių susibūrimų. Introvertai, priešingai, dopaminui yra itin jautrūs. Per didelis išorinių dirgiklių kiekis juos nepaprastai greitai išsekina ir sukelia stiprų pervargimo jausmą. Vietoj to, introvertų smegenyse kur kas aktyviau veikia kitas neuromediatorius – acetilcholinas. Tai cheminė medžiaga, kuri yra glaudžiai susijusi su vidiniu susikaupimu, giliu mąstymu, mokymusi ir ramybės būsena. Būtent todėl ramus ir tylus vakaras namuose su gera knyga, jaukus pokalbis su vienu artimu draugu ar ilgas pasivaikščiojimas tuščiame miške introvertui teikia patį didžiausią pasitenkinimą ir pilnatvės jausmą.
Esminis lūžis: introversija prieš drovumą
Čia prieiname prie paties svarbiausio šios temos klausimo – kodėl drovumas nėra tas pats kas introversija? Nors šios dvi sąvokos visuomenėje labai dažnai naudojamos kaip sinonimai, psichologiniu požiūriu jos apibūdina visiškai skirtingus reiškinius. Drovumas yra socialinio vertinimo baimė. Drovus žmogus, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje ar didesnėje žmonių grupėje, jaučia stiprų nerimą, baimę pasakyti kažką ne taip, nuolat nerimauja dėl to, kaip jį mato, vertina ir teisia kiti. Droviems žmonėms socialinės situacijos sukelia didžiulį diskomfortą ne dėl to, kad jas vargina per didelė stimuliacija, o dėl vidinės baimės būti atstumtiems, nesuprastiems ar išjuoktiems.
Tuo tarpu introversija yra tiesiog natūralus pirmenybės teikimas mažesnio stimuliavimo aplinkai. Introvertas gali visiškai nebijoti kitų žmonių nuomonės. Jis gali turėti nepaprastai aukštą savivertę, puikiai ir laisvai bendrauti, rėžti įkvepiančias kalbas prieš tūkstantines auditorijas, vadovauti milžiniškai įmonei ir būti puikus lyderis. Tačiau po visų šių aktyvių ir socialių veiklų jam reikės ilgo laiko atsigauti vienatvėje. Kad būtų dar aiškiau atskirti šias sąvokas, psichologijoje išskiriami keturi skirtingi asmenybės derinių tipai:
- Ramus introvertas: Žmogus, kuris visiškai nemėgsta triukšmingų vakarėlių, minių ir dėl to absoliučiai nesikankina. Jis tiesiog laisva valia pasirenka likti namuose ir jaučiasi puikiai, harmonijoje su savimi.
- Drovus introvertas: Žmogus, kuris norėtų likti namuose, nes jo nervų sistemai ten geriausia ir ramiausia, tačiau net ir būdamas nedidelėje socialinėje kompanijoje jis papildomai jaučia ir nerimą dėl aplinkinių vertinimo.
- Ramus ekstravertas: Žmogus, kuris tiesiog dievina buvimą tarp žmonių, nuolat ieško didelės kompanijos, nemėgsta vienatvės ir jaučiasi visiškai laisvai bei atsipalaidavęs bet kokioje, net ir pačioje nepažįstamiausioje socialinėje situacijoje.
- Drovus ekstravertas: Tai bene labiausiai kankinantis psichologinis derinys. Šis žmogus viduje be galo trokšta būti dėmesio centre, būti vakarėlio siela, eiti į viešumą ir aktyviai bendrauti, tačiau jį nuolatos paralyžiuoja baimė, nerimas ir nepasitikėjimas savimi.
Taigi, galima daryti paprastą išvadą: introvertas neatsako į skambutį ar neina į susitikimą ne todėl, kad bijo, jog nemokės bendrauti ar bus atstumtas. Jis to nedaro todėl, kad būtent tą akimirką nejaučia jokio vidinio poreikio socializuotis ir yra visiškai patenkintas savo paties draugija. Tai yra savanoriškas, sąmoningas ir natūralus pasirinkimas, o ne baimės ar kompleksų padiktuotas apribojimas.
Giluminiai introverto elgesio bruožai ir talentai
Atpažinti tikrąjį introvertą galima anaiptol ne iš to, kaip tyliai jis sėdi kampe (nes ten gali sėdėti ir drovus ekstravertas), bet iš to, kaip jis apdoroja informaciją ir kaip sistemingai kuria santykius su išoriniu pasauliu. Šio asmenybės tipo atstovai pasižymi unikaliomis savybėmis, kurios dažnai tampa jų didžiausiu ir neįkainojamu pranašumu, jeigu tik tos savybės yra teisingai suprantamos ir išnaudojamos kasdieniame gyvenime.
- Paviršutiniškų pokalbių (angl. small talk) vengimas: Introvertams formalus kalbėjimas apie pasikeitusį orą, naujausius apkalbų žurnalus, mados tendencijas ar tiesiog kalbėjimas tam, kad nebūtų tylos, atrodo kaip visiškai beprasmis energijos švaistymas. Jie ieško gylio. Jiems kur kas įdomiau diskutuoti apie sudėtingas idėjas, gyvenimo filosofiją, asmeninius dvasinius išgyvenimus ar pasaulines problemas.
- Mažas, bet itin artimas ir lojalus draugų ratas: Užuot turėję šimtus paviršutiniškų pažįstamų, su kuriais tesieja formali šypsena, introvertai pasirenka turėti vos kelis, bet labai artimus, laiko patikrintus draugus. Jie investuoja didžiulius kiekius laiko ir emocinių pastangų į šiuos asmeninius santykius, todėl dažnai yra laikomi pačiais lojaliausiais ir patikimiausiais draugais, kurie nepaliks bėdoje.
- Mąstymas prieš kalbant: Ekstravertai labai dažnai mąsto garsiai – jie formuluoja savo mintis pačio kalbėjimo proceso metu. Introvertai veikia visiškai priešingai. Jie pirma kruopščiai apdoroja gautą informaciją savo galvoje, apsvarsto įvairius galimus situacijos kampus, pergalvoja pasekmes ir tik tada išsako savo tvirtą nuomonę. Dėl šios priežasties jų žodžiai dažniausiai būna labai pasverti, tikslūs ir argumentuoti.
- Aukštas savirefleksijos lygis: Introvertai nepaprastai daug laiko praleidžia analizuodami savo pačių mintis, kylančius jausmus ir atliktus poelgius. Jie nepriekaištingai pažįsta savo vidinį pasaulį, todėl dažnai išsiskiria stipria empatija ir sugebėjimu iš pusės žodžio suprasti kitų žmonių emocijas bei paslėptus motyvus.
Mitai apie asocialumą ir tariamą apatiją
Vienas skaudžiausių ir labiausiai klaidinančių nesusipratimų, su kuriuo reguliariai susiduria daugelis introvertų, yra visuomenės klijuojama „asocialumo“ etiketė. Žmonės labai dažnai klaidingai daro prielaidą, kad jei žmogus nemėgsta didelės minios, vadinasi, jis apskritai nemėgsta ir pačių žmonių. Tai yra visiška ir absoliuti netiesa. Introvertai iš tiesų be galo myli žmones, giliai prisiriša ir labai vertina nuoširdų žmogiškąjį ryšį, tiesiog jų socializacijos formatas yra radikaliai kitoks. Didelė, triukšminga minia, nuolatinis foninis triukšmas ir paviršutiniškas bendravimas trukdo sukurti tą tikrą, gilų kontaktą, kurio introvertas labiausiai trokšta. Kokybiški, atviri ir gilūs individualūs pokalbiai vienas prieš vieną jiems teikia kur kas daugiau tikro džiaugsmo ir prasmės nei didžiausias festivalis.
Kitas itin gajus mitas – jog intraversija yra kažkokiu būdu susijusi su polinkiu į depresiją ar nuolatiniu apatišku liūdesiu. Kadangi populiariojoje kultūroje priimta džiaugsmą ir laimę asocijuoti išimtinai su šypsena iki ausų, garsiu juoku, šokinėjimu ir labai aktyvia, ekspresyvia kūno kalba, natūralus, ramesnis introverto džiaugsmas kartais neteisingai interpretuojamas kaip liūdesys ar apatija. Introvertai viduje jaučia lygiai tokią pat spalvingą, intensyvią ir turtingą emocijų paletę kaip ir ekstravertai, tiesiog jų džiaugsmas, entuziazmas ar laimė pasauliui pasireiškia kur kas subtiliau. Ramybė ir tyla nereiškia liūdesio; labai dažnai tai tiesiog reiškia visišką vidinę harmoniją ir ramybę su savimi.
Kaip kurti sėkmingus santykius ir aplinką introvertams?
Tiek modernioje darbo vietoje, tiek kasdieniniame asmeniniame gyvenime labai svarbu mokėti lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų asmenybės tipų poreikių. Jei jūsų antroji pusė, geriausias draugas, vadovas ar kolega yra introvertas, kelios paprastos, bet veiksmingos taisyklės padės sukurti kur kas tvirtesnį, pagarbesnį ir abipusiai naudingą ryšį. Bandymas prievarta perkurti introvertą ir paversti jį nuolat kalbančiu vakarėlių liūtu atneš tik vieną rezultatą – žmogus visiškai užsisklęs ir atsiribos.
- Gerbkite jų biologinį poreikį tylai ir vienatvei: Jei introvertas atvirai sako, kad po ilgos dienos jam reikia tiesiog pabūti vienam, jokiu būdu nepriimkite to asmeniškai ar kaip įžeidimo. Tai nėra atmetimas, nemeilė ar slaptas pyktis nukreiptas į jus. Tai lygiai toks pat esminis biologinis ir psichologinis poreikis, kaip miegas po ilgo darbo ar maistas pajutus alkį. Po trumpos pauzės ramybėje jie pas jus grįš pilni naujos energijos ir visiškai pasiruošę vėl bendrauti.
- Nesitikėkite žaibiškų atsakymų ir reakcijų: Aštriose konfliktinėse situacijose ar priimant strateginius, svarbius sprendimus, privalote leisti introvertui pagalvoti. Griežtai reikalaudami atsakymo „čia ir dabar“, sukelsite jiems tik bereikalingą stresą ir atmetimo reakciją. Duokite jiems bent šiek tiek erdvės ir laiko apdoroti išgirstą informaciją – galiausiai gausite labai kokybišką ir apgalvotą atsakymą.
- Rinkitės alternatyvius bendravimo būdus: Praktika rodo, kad dažnai introvertai daug geriau, tiksliau ir laisviau išreiškia savo sudėtingas mintis raštu. Jei turite svarbų klausimą darbo aplinkoje, neretai daug produktyviau yra parašyti išsamų ir aiškų elektroninį laišką ar žinutę, o ne staiga, be perspėjimo įsiveržti į jų kabinetą.
- Planuokite įvykius iš anksto: Dauguma introvertų nuoširdžiai nemėgsta staigmenų, ypač kai tai tiesiogiai susiję su netikėtais socialiniais įvykiais. Netikėtai, be jokio išankstinio perspėjimo užgriuvę svečiai gali juos visiškai išmušti iš vėžių ir sugadinti nuotaiką visam vakarui. Išankstinis ir aiškus planavimas leidžia jiems psichologiškai pasiruošti būsimam bendravimui ir iš anksto „pataupyti“ reikiamą kiekį socialinės energijos.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar introversija mediciniškai yra laikoma diagnoze arba psichikos sutrikimu?
Vienareikšmiškai ne. Introversija yra visiškai natūralus asmenybės bruožas ir vienas iš bazinių žmogaus temperamento tipų, kurį mes greičiausiai paveldime genetiškai. Tai lygiai toks pat normalus ir įprastas dalykas kaip žmogaus akių spalva, plaukų struktūra ar ūgis. Amerikos psichiatrų asociacija, Pasaulio sveikatos organizacija ir visos kitos pagrindinės globalios psichologų bendruomenės introversiją laiko visiškai sveika ir natūralia asmenybės variacija. Psichikos sutrikimu galima laikyti tik sunkų socialinį nerimą, agorafobiją ar kitas baimės formas, kurios stipriai trikdo kasdienį žmogaus funkcionavimą visuomenėje, bet tai, kaip jau išsamiai išsiaiškinome anksčiau, visiškai nėra susiję su pačia introversijos prigimtimi.
Ar gali tas pats žmogus būti ir introvertu, ir ekstravertu vienu metu?
Visiškų, grynų kraštutinumų gamtoje ir psichologijoje pasitaiko gana retai. Kaip teigė pats Karlas Jungas, grynas introvertas ar ekstravertas greičiausiai atsidurtų psichiatrinėje ligoninėje. Dauguma žmonių natūraliai yra kurioje nors asmenybės spektro vietoje, o ne pačiuose jo galuose. Be to, psichologijoje egzistuoja ir labai plačiai paplitęs vadinamųjų ambivertų terminas – tai žmonės, kurie savyje gana harmoningai suderina abiejų asmenybės tipų bruožus ir instinktyviai prisitaiko prie esamos situacijos reikalavimų. Tačiau net ir lankstūs ambivertai dažniausiai turi šiek tiek labiau dominuojančią vieną ar kitą pusę, prie kurios linksta esant stresui ar nuovargiui. Introvertas gali elgtis labai ekstravertiškai ir drąsiai tam tikromis palankiomis sąlygomis (pavyzdžiui, entuziastingai kalbėdamas apie savo didžiausią aistrą, hobį ar profesinę sritį), tačiau galiausiai jo vidinis laikrodis vis tiek paprašys sugrįžti prie bazinio poreikio pabūti vienam ir atgauti jėgas.
Kaip tėvams atskirti, ar jų vaikas yra sveikas introvertas, ar jį tiesiog kamuoja stiprus socialinis nerimas ir drovumas?
Norint tai suprasti, reikėtų labai atidžiai atkreipti dėmesį į vaiko bendrą savijautą po ilgesnio bendravimo su bendraamžiais. Jei jūsų vaikas, aktyviai pažaidęs su draugais kieme ar mokykloje, grįžta namo pavargęs, bet emociškai ramus, patenkintas ir tiesiog nori tyloje ramiai padėlioti kaladėles, piešti ar paskaityti knygą savo kambaryje – greičiausiai jis yra tiesiog sveikas introvertas. Tačiau, jeigu matote situaciją, kai vaikas labai nori eiti žaisti su kitais, bet vos priėjęs prie grupės verkia, paniškai bijo kitų vaikų, nuolat ir neadekvačiai nerimauja, kad iš jo bus pasijuokta, ir apskritai vengia bet kokio akių kontakto išskirtinai dėl jaučiamos baimės, tai jau gali būti labai aiškus socialinio nerimo arba stipraus drovumo požymis. Tokiu atveju vaikui vertėtų skirti papildomo dėmesio, paskatinimo ar net pasikonsultuoti su vaikų psichologu, kad baimė netaptų stabdžiu jo raidai.
Kodėl kartais po didelio, triukšmingo renginio ar vakarėlio jaučiuosi tiesiog fiziškai sergantis ir išsekęs?
Šis įdomus fenomenas tarp introvertų bendruomenės yra labai dažnas ir neformaliai kartais vadinamas „introvertų pagiriomis“. Dėl per didelės ir pernelyg ilgos socialinės bei sensorinės stimuliacijos (garsios muzikos, daugybės besikeičiančių veidų, nuolatinių paviršutiniškų pokalbių, ryškių šviesų) introverto smegenys ir visa centrinė nervų sistema patiria didžiulę informacinę perkrovą. Reali fiziologinė kūno reakcija į šį patirtą perstimuliavimo stresą gali pasireikšti per visiškai apčiuopiamus fizinius simptomus: pulsuojantį galvos skausmą, pečių ir kaklo raumenų įtampą, neįprastai stiprų nuovargį, sunkumą rišliai kalbėti ar susikaupti, ir kartais netgi lengvą pykinimą. Reikėtų žinoti, kad vienintelis efektyvus vaistas nuo šio nemalonaus jausmo yra kokybiškas laikas izoliuotoje, labai ramioje aplinkoje be jokių išorinių dirgiklių ir ekranų.
Asmenybės autentiškumo puoselėjimas greitame pasaulyje
Gyvenant šiuolaikinėje, ypač vakarietiškoje visuomenėje, kuri dėl įvairių kultūrinių ir ekonominių priežasčių vis dar linkusi atvirai aukštinti ekstravertišką, garsų ir agresyvų elgesį kaip vienintelį tikros sėkmės, lyderystės ir laimės etaloną, ramiam žmogui gali dažnai kilti pagunda užsidėti patogią kaukę ir bet kokia kaina bandyti pritapti prie masės. Daugybė introvertų visame pasaulyje ištisus metus bando laužyti savo natūralią prigimtį, per prievartą lankydamiesi renginiuose, kurių iš tiesų nekenčia, sutikdami su veiklomis, kurios juos alina, ir versdami save kasdien elgtis taip, kaip iš jų tikisi socialinės normos. Tačiau psichologai įspėja, jog toks nuolatinis vaidybos ir savęs prievartavimo procesas ne tik nepaprastai sekina organizmo resursus, bet ir ilgainiui gniuždo žmogaus asmenybės autentiškumą, kelia savivertės problemas, tiesiogiai veda prie sunkaus perdegimo sindromo ir neleidžia pasauliui atskleisti pačių tikriausių ir gražiausių asmens gabumų.
Pasaulio mokslo, kultūros ir inovacijų istorija puikiai parodo, kad pačios giliausios ir pasaulį keičiančios idėjos, didžiausi inžineriniai išradimai bei patys gražiausi ir labiausiai jaudinantys meno kūriniai dažniausiai gimsta visiškoje tyloje, atsiskyrus nuo minios triukšmo. Genialus fizikas Albertas Einšteinas, gravitacijos dėsnius aprašęs Izaokas Niutonas, technologijų vizionierius Bilas Geitsas ar milijonus knygų pardavusi rašytoja J.K. Rowling – visi šie pasaulį pakeitę žmonės pasižymėjo itin ryškiais introversijos bruožais. Jų milžiniškos sėkmės paslaptis buvo ne desperatiškas bandymas tapti triukšmingiausiais ar matomiausiais žmonėmis kambaryje, o išmintingas gebėjimas priimti savo tylią prigimtį. Jie išmoko tobulai išnaudoti savo gilų fokusą, fenomenalų gebėjimą ilgai išlaikyti dėmesį sutelktą tik į vieną sudėtingą užduotį ir pristatyti pasauliui savo unikalią, giliai išanalizuotą perspektyvą.
Aiškus ir sąmoningas supratimas, kad introversija ir drovumas yra du visiškai atskiri, nesusiję psichologiniai pasauliai, leidžia mums galiausiai nustoti klijuoti klaidingas, žeminančias etiketes sau ir kitiems. Jei skaitydami šias eilutes atpažįstate save kaip tikrą introvertą, pats svarbiausias žingsnis jūsų ilgalaikio asmeninio augimo, ramybės ir laimės kelyje yra nustoti atsiprašinėti visuomenės už tai, kas jūs iš prigimties esate. Nėra absoliučiai nieko blogo anksti išeiti iš vakarėlio, kai jaučiatės išsekę. Nėra nieko blogo atsisakyti susitikimo ir norėti visą gražų, saulėtą savaitgalį praleisti namuose su savo mintimis ar šeima. Jūsų natūrali ramybė, sugebėjimas atidžiai ir be smerkimo išklausyti kitą, jūsų gilus strateginis mąstymas, didžiulė empatija ir gebėjimas pamatyti detales, kurių kiti nepastebi, yra būtent tai, ko šiam neįtikėtinai greitam, pavargusiam, dažnai paviršutiniškam ir labai triukšmingam pasauliui dabar reikia labiausiai.
