Pakuočių revoliucija Europoje: ką keičia naujos taisyklės ir ar už prekes mokėsime daugiau?

Pakuočių revoliucija Europoje: ką keičia naujos taisyklės ir ar už prekes mokėsime daugiau?

Pakuotė nebėra vien priemonė produktui apsaugoti ar patraukliai pateikti. Vis daugiau dėmesio skiriama tam, kiek medžiagos jai sunaudojama, ar ją galima perdirbti, kiek kartų ji gali būti panaudota ir kas su ja nutinka tapus atlieka.

Atsižvelgiant į šiuos klausimus Europos Sąjungoje įsigaliojo naujos pakuočių taisyklės. Tačiau ekosmetika.lt vadovas Artūras Filipavičius įspėja: tvaresnės pakuotės kainuoja, o papildomi atitikties ir atliekų tvarkymo reikalavimai gali atsispindėti ir galutinėje prekių kainoje.

Pakuočių atliekų turės būti mažiau

2026 metų rugpjūčio 12 dieną visoje Europos Sąjungoje pradėtas taikyti naujas Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (PPWR). Jis pakeitė nuo 1994 metų galiojusią ES pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvą ir nustatė bendras taisykles visoms 27 sąjungos valstybėms.

Tai reiškia, kad pakuočių reguliavimas tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir verslo konkurencingumo bei vartotojų kasdienybės klausimu.

ES siekia mažinti taršą, kylančią dėl pakavimo ir nustatė konkrečius mažinimo tikslus: iki 2030 metų pakuočių atliekų kiekis, palyginti su 2018-ųjų lygiu, turi sumažėti 5 proc., iki 2035-ųjų – 10 proc., o iki 2040 metų – 15 proc.

Tačiau vien mažesnio atliekų kiekio nepakaks. Pakuotės taip pat turės būti geriau pritaikytos perdirbimui, o tam tikrais atvejais – naudojamos pakartotinai.

Tai reiškia, kad gamintojams tenka peržiūrėti iki šiol įprastus sprendimus. Pakuotė, sudaryta iš kelių skirtingų medžiagų, gali būti patogi ir gerai apsaugoti produktą, tačiau kartu būti sunkiai perdirbama. Todėl verslas vis dažniau ieško monomedžiagų, naujų popieriaus ir kartono sprendimų ar kitų alternatyvų.

Tvaresnė pakuotė nebūtinai yra pigesnė

Naujieji reikalavimai gamintojams reiškia ne tik naujų medžiagų paiešką. Keičiant pakuotę reikia įvertinti, ar ji atitinka saugos, perdirbimo ir kitus reglamento reikalavimus.

Gamintojas turi atlikti atitikties vertinimą, parengti techninę dokumentaciją ir ES atitikties deklaraciją. Dokumentai turi būti saugomi nustatytą laiką – vienkartinių pakuočių atveju penkerius, daugkartinių – dešimt metų.

Kai kurioms pakuotėms gali reikėti ir papildomų laboratorinių tyrimų. Ypač tai aktualu maisto pakuotėms, kurioms taikomi cheminės saugos reikalavimai.

Todėl įmonėms tenka mokėti ne tik už pačią naują pakuotę. Prie sąnaudų prisideda projektavimas, bandymai, dokumentacija, gamybos procesų pakeitimai, darbuotojų laikas ir atliekų tvarkymo kaštai.

Verslo atstovai perspėja, kad dalis šių išlaidų anksčiau ar vėliau gali atsispindėti prekių kainose.

Tai ypač aktualu kasdienio vartojimo prekėms, kurių pakuotės sudaro reikšmingą savikainos dalį – maistui, higienos prekėms, kosmetikai, taip pat elektroninės prekybos siuntoms.

Maisto pakuotėms keliami griežtesni reikalavimai

Vienas daugiausiai dėmesio sulaukusių pokyčių susijęs su PFAS – perfluoralkilintomis ir polifluoralkilintomis medžiagomis, dažnai vadinamomis „amžinaisiais chemikalais“.

Šios medžiagos pasižymi atsparumu vandeniui, riebalams ir karščiui, todėl įvairiais laikotarpiais buvo naudojamos daugelyje pramonės sričių, taip pat kai kurioms maisto pakuotėms.

Problema ta, kad PFAS aplinkoje yra itin patvarios ir gali kauptis organizmuose. Todėl ES naujajame reglamente nustatė griežtas jų naudojimo ribas su maistu besiliečiančiose pakuotėse, o tai reiškia, kad daliai gamintojų teko ieškoti alternatyvų medžiagoms, kurios anksčiau padėdavo kartoninėms ar popierinėms pakuotėms tapti atsparesnėms riebalams ir drėgmei.

Todėl mėsainio, picos ar kito karšto maisto pakuotė gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti visiškai taip pat, tačiau ji gali būti brangesnė.

Prekybos centruose mažės vienkartinio plastiko

Pokyčiai laukia ir vaisių bei daržovių skyriuose – nuo 2030 metų bus ribojamas vienkartinių plastikinių pakuočių naudojimas neperdirbtiems šviežiems vaisiams ir daržovėms, kai jų kiekis neviršija 1,5 kilogramo.

Pavyzdžiui, mažos plastikinės dėžutės ar padėklai 100 gramų pomidorų, uogų, vaisių ar kitų šviežių produktų turės būti keičiami kitais sprendimais.

Tačiau tai nėra absoliutus draudimas visais atvejais. Reglamente numatyta išimčių, kai pakuotė būtina siekiant išvengti maisto gedimo, mikrobiologinės rizikos, pažeidimo ar kitų problemų.

Kavinėse keisis ir padažų pakuotės

Dar vienas vartotojams gerai pažįstamas objektas – mažas vienkartinis indelis su kečupu ar majonezu.

Nuo 2030 metų naujos taisyklės ribos tam tikrų vienkartinių plastikinių porcinių pakuočių naudojimą kai maistas ir gėrimai vartojami vietoje.

Tai apims padažus, pagardus, cukrų, grietinėlę ir kitus panašius produktus.

Kitaip tariant, restoranuose ir kavinėse turėtų daugėti daugkartinio naudojimo arba kitų alternatyvių sprendimų.

Tačiau išsinešimui skirtam maistui taisyklės yra kitokios. Individuali pakuotė tam tikrais atvejais išlieka reikalinga dėl higienos, saugos ar paties produkto pobūdžio.

Internetinės siuntos turėtų tapti „mažiau pripūstos“

Dar viena sritis, kurioje naujovės bus ypač pastebimos – elektroninė prekyba.

Tikriausiai daugeliui pažįstama situacija: užsakoma nedidelė prekė, tačiau kurjeris pristato gerokai didesnę dėžę, kurios viduje – keli sluoksniai popieriaus, plastiko ar kitų užpildų.

PPWR siekia mažinti tokį perteklinį pakuotės naudojimą. Nuo 2030 metų tam tikroms transportavimo, grupinėms ir elektroninės prekybos pakuotėms bus nustatytas maksimalus tuščios erdvės santykis.

Todėl ateityje dėžės turėtų būti geriau pritaikytos pačiai prekei.

Tai gali būti naudinga ne tik aplinkai. Mažesnė pakuotė reiškia ir efektyvesnį transportavimą – į vieną automobilį ar sunkvežimį galima sutalpinti daugiau prekių.

Ar pakuočių reforma iš tiesų pabrangins prekes?

Verslas pagrįstai atkreipia dėmesį į papildomas sąnaudas. Pakuočių keitimas, naujos žaliavos, bandymai, dokumentacija, darbuotojų laikas, gamybos linijų pritaikymas ir atliekų tvarkymo mokesčiai nėra pigūs.

Kai kurioms įmonėms, ypač mažesnėms ar veikiančioms keliose Europos rinkose, ši našta gali būti reikšminga.

Tačiau kita vertus, PPWR sukurtas ne tam, kad įmonėms būtų užkrauta dar viena atskira nacionalinių taisyklių sistema. Priešingai – vienas iš reglamento tikslų yra suvienodinti pakuočių reikalavimus visoje ES.

Iki šiol įmonė, prekiaujanti skirtingose Europos valstybėse, galėjo susidurti su skirtingais kiekvienos šalies nacionaliniais reikalavimais. Bendras reglamentas turėtų sumažinti tokį rinkos susiskaidymą.

Todėl trumpuoju laikotarpiu daliai verslo gali padidėti prisitaikymo išlaidos, ko pasekoje tikėtinas ir nežymus kainų augimas.

Laukia ir daugiau pokyčių

PPWR numato ilgą pereinamąjį laikotarpį. Kai kurie reikalavimai įsigalioja po kelerių metų, o dalis jų bus griežtinami palaipsniui.

Gamintojams teks vis daugiau dėmesio skirti pakuočių perdirbamumui, perdirbto plastiko naudojimui ir pakartotiniam pakuočių naudojimui. Prekybos vietose turėtų daugėti daugkartinių sprendimų, o vartotojams bus suteikiama daugiau galimybių rinktis pakuotes, kurių poveikis aplinkai mažesnis.

Tai reiškia, kad pakuočių pokyčiai, kuriuos vartotojai šiandien pastebi kaip pavienius nepatogumus – mažesnį plastikinį indelį, kitokią maisto dėžutę ar viešbutyje vietoje buteliuko atsiradusį dozatorių – ateityje taps gerokai platesnio pokyčio dalimi.

Kiek šis pokytis galiausiai kainuos vartotojui, priklausys nuo to, kaip greitai įmonės prisitaikys, kaip keisis alternatyvių medžiagų kainos ir ar naujos pakuočių technologijos taps pakankamai plačiai prieinamos ir mažiems verslams.